Skurdas turi tikrą vardą ir pavardę

Šiandien labai populiaru dalyvauti projekte „Idėja Lietuvai“ ir siūlyti idėjas. Dažniausiai tai paprasti, gyvenimiški pasiūlymai, padarysiantys mūsų gyvenimą geresnį. Ir puiku, kad niekas nesiūlo nuskraidinti lietuvį kosmonautą į mėnulį, nes pradėti reikia nuo šiukšlių rūšiavimo, pagarbos vienas kitam ugdymo, sąžiningumo, konkrečios pagalbos kenčiančiam. Pabandysiu ir aš įkišti savo trigrašį. Jeigu ką, atleiskite.

Pradžioje noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad per metus išgirdome dvi skirtingas statistikas. Vienoje skelbta, kad Lietuvoje skurdo lygis siekia apie 20 proc., kitoje – apie 30 proc. Kodėl skaičiai skiriasi? Neatsakysiu. Bet ar tikrai trečdalis lietuvių skendi skurde? Nemanau. Negalime paneigti, kad Lietuvoje yra skurdo. Yra begalės statistikos, mokslinių tyrimų, palyginimų su kitomis šalimis, skurdo skirstymo į keletą rūšių, matuojamas jo dydis, gylis. Mokslininkai kalba apie ekonominį, kultūrinį, teisinį skurdą, kuria sudėtingas formules skurdui matuoti – visa tai gerai, turbūt reikalinga, bet situacija nesikeičia. Skurdas didėja, o savivaldybės sutaupo lėšas, skirtas socialinei paramai. Lietuvoje liko kiek daugiau kaip 2 mln. gyventojų – tai vidutinio dydžio europinis miestas. Todėl mes turime baigti kalbėti sudėtingomis formulėmis, procentais ir pradėti skaičiuoti viską absoliučiais skaičiais. Juo labiau, kai šie skaičiai tikrai nedideli.

Kodėl mums to reikia? Kad galėtume tiesiogiai padėti skurde gyvenantiems žmonėms. Mes turime žinoti, kokia yra reali padėtis, nes viena yra oficialūs duomenys, o visai kas kita – šešėlinės ekonomikos dydis, kuris yra tiesiogiai susijęs ir su skurdo statistika. Daugybė žmonių nutyli apie savo papildomas pajamas, tad tikėti tokia skurdo statistika, kokią mes matome, būtų labai neteisinga ir naivu. Todėl geriausias variantas – sudaryti realius, patikrintus žmonių sąrašus su skurde gyvenančių žmonių kontaktais. Kas tai galėtų padaryti? Savivaldybės, seniūnijos, socialiniai darbuotojai, „Maisto banko“ iniciatoriai, nevyriausybinės organizacijos. Tada mes matytume tikrąjį skurdo veidą ir galėtume kalbėti apie tinkamiausias priemones šiems žmonėms padėti.

Ar mūsų vadovų organizuojamos sriubos dalinimo akcijos gali padėti sumažinti šią mūsų šalies gėdą? Ne. Tai tik tam tikrų asmenų ryšių su visuomene akcijos, kurios yra naudingos tik jiems patiems. Populistiniai veiksmai neišspręs skurdo problemos – kai turėsime konkrečius sąrašus, tada sėskime prie stalo ir galvokime, kaip galima tai išspręsti ir ką padaryti, kad namų neturintis žmogus turėtų kur išsimiegoti, pavalgyti, galėtų susirasti darbą. Neįgalus gautų tiek pajamų, kad galėtų užtikrinti kasdienius savo poreikius, o pensininkai... Dalis jų tikrai sunkiai gyvena, tad pasirūpinkime, kad senelių pensionatai būtų statomi gražiausiose Lietuvos vietose, kurortuose, kad jie galėtų oriai ir garbingai pasitikti senatvę. Valdžia galėtų išskirti šiai problemai atskirą eilutę mūsų valstybės biudžete ir realiai padėti žmonėms. O kas vyksta dabar? Ar pertekliniame Lietuvos biudžete kitiems metams užtektinai skirta dėmesio skurdui? Apskritai, ar vyko diskusijos apie skurdą? Bent jau aš negirdėjau, kad finansų ministras važiuotų į kokį rajoną, pristatytų žmonėms biudžetą, diskutuotų ir klaustų, ar užtektinai skiriama dėmesio socialinei paramai. Vietoje to bus dalinami pinigai visiems vaikų tėvams ir nesvarbu, ar jie milijonieriai, ar skurdžiai gyvenantys žmonės. Ar tai geras sprendimas? Ko gero turėtų spręsti mūsų žmonės. Tačiau buvau ir būsiu už tai, kad kiekviena išmoka būtų suteikiama tiems, kuriems jos iš tiesų reikia.

Taigi kalbėkime apie skurdą ne tik esant progai, bet ir tada, kai iš tiesų reikia. Sukonkretinkime skurdą ir greičiau rasime atsakymą, kaip šią problemą išspręsti. Jeigu žmogus neturi darbo, tai padarykime taip, kad turėtų – suteikime sąlygas jam įgauti naujus įgūdžius, įgyti profesiją, išsilavinimą, tačiau, jei sveikas darbingas žmogus nenori dirbti, tai jį vadinti skurdžiumi – neteisinga. Kelkime pensijas ne centais, bet padoriomis sumomis, kurios leistų oriai gyventi garbingo amžiaus žmonėms. Pasirūpinkime daugiavaikėmis šeimomis jiems tinkamiausiu būdu, kad nereikėtų su kiekvieno vaiko gimimu leistis gilyn į skurdą. Suprantu, kad tam reikia didžiulių pastangų, valios, sutarimo, o svarbiausia – noro. Bet tikiu, visa tai bus, kai įvardysime skurdą jo tikraisiais vardais ir pavardėmis, tada galėsime konkrečiai padėti konkretiems žmonėms ir sumažinti Lietuvos gėdą – skurdą.