Skamba varpai virš Lietuvos

Prisimintina, kaip įspūdingai šių metų Vasario 16-ąją 12 val. ir 30 min. miestuose, miesteliuose ir bažnytkaimiuose suskambo varpų dūžiai. O iškilmingame koncerte „Gloria Lietuvai“ šimto varpų iš viso krašto garsai, įsiliedami į muziką,  pašlovino tautos nuveiktus darbus. Tad varpai apvainikavo valstybės jubiliejų skambesiu, kuriame girdėjome savo istorijos žingsnių aidus…

Juk minėdami modernios Lietuvos tapsmo šimtmetį, laiko tėkmėje – praeityje ir ateityje – vertiname tautos ir jos sukurtos valstybės raidą. O jos pradžioje – Vinco Kudirkos leidinys „Varpas“. Šis pavadinimas vis suskambėdavo tautai sunkmečiais; tai buvo J. A. Greimo ir K. Bradūno 1942 m. išleistas kultūros almanachas Šiauliuose; tai ir Sibiro lageriuose laisvės kovotojų 1955 m. pradėtas sudarinėti slaptas leidinėlis, nuo 1975 m. tapęs pogrindžio spaudiniu Lietuvoje...

Varpas – tai Dievo įkvėpimu sukurtas instrumentas, savo prakilniais garsais susiejantis dangų ir žemę. Varpų garsai apskritai ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės link amžinybės. Varpais taip pat skelbiami svarbūs bendruomenės įvykiai: bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės, o ir palydos į amžinybę. Netikėtai ir nerimastingai pasigirsdavo varpo dūžiai priešų užpuolimo, gaisro, kitų nelaimių metu...

Legenda byloja, kad pirmąjį bronzinį varpą apie 410-sius metus nuliedino vyskupas Pontijus Meronijus Paulinas, formą nusižiūrėjęs iš vėjų blaškomos pievų gėlės. Vyskupas gyveno Italijos šiaurinėje provincijoje Kampanoje, Nolos miestelyje. Nuo tada didelis varpas ir vadinamas kampana, o mažas signalinis – nola. Tokiais vardais jie įrašyti bažnytiniuose inventoriuose.         

2017 m. vasarį entuziastų pastangomis buvo įkurta visuomeninė Lietuvos kampanologų draugija „Societas campanarum Lituaniae“. Draugijos tikslai – talkinti paveldosaugininkams ir Bažnyčiai,  moksliškai tyrinėjant varpus, fiksuojant jų stovį, sudarant varpų registrą, tvarkant skambinimo  mechanizmus, konsultuojant naujų varpų įsigijimą. Taip pat – ir skatinti muzikavimą varpais ir karilionais; pristatyti išskirtinę varpų vertę visuomenei žiniasklaidoje bei kitais būdais. Draugija nėra gausi, tačiau jos narių – istorikų, menotyrininkų, inžinierių, kraštotyrininkų, fotografų – interesai aprėpia visus varpo kultūrologinius bei technologinius aspektus. Tad tyrinėjimai, kaip ir pridera, nukreiptiems į tokį sudėtingą objektą, gali būti atliekami kompleksiškai. O kokios sudėtingos ir įdomios varpų istorijos – tarsi nuotykių pasakojimai!

Pirmieji draugijos veiklos metai, vadovaujant prezidentui Leonardui Šablinskui ir valdybos pirmininkui Gintautui Žalėnui, jau davė gana apčiuopiamų rezultatų. Pavyko išaiškinti patį seniausią visose Baltijos šalyse varpą, – jis aptiktas  Kriaunų Dievo apvaizdos bažnyčios varpinėje; dabar yra eksponuojamas Laisvės kovų muziejuje Obeliuose. Manoma, kad šis varpas yra išlietas apie XIII-XIV amžių sandūrą, o gal siekia ir karaliaus Mindaugo laikus. Šią ypatingą kultūros vertybę matė visa Lietuva iškilmingojo šimtmečio minėjimo koncerto televizinės transliacijos metu. Beje, draugijos nariai talkino ir muzikinio kūrinio „Gloria Lietuvai“ sumanytojams.  Per veiklos metus draugija surengė dvi didesnes kampanologines ekspedicijas – į Latgalą Latvijoje ir Pomeraniją Lenkijoje; jos buvo labai naudingos lyginamiesiems tyrimams. Kartu buvo užmegzti moksliniai bei bendradarbiavimo ryšiai su lenkų kolegomis, dalyvauta su pranešimais tarptautinėje konferencijoje. Dar draugijos nariai pasirūpino, kad būtų tinkamai sutvarkytas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios varpas bei pašalinta avarijos grėsmė Siesikų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios varpinėje.

Savo pirmųjų metų darbo sukaktį draugija paminėjo renginiu vasario 24-25 dienomis Rokiškyje. Čia buvo surengti elektroninio kariliono, kurį sukonstravo draugijos narys inžinierius Saulius Stulpinas,  koncertai Krašto muziejuje ir Šv. Mato bažnyčioje. Atlikėjai – karilionieriai Raimundas Eimontas, Austėja Staniunaitytė, Arvydas Karaška, vibrafoninkas Marius Šinkūnas, solistė Eglė Gerasimovaitė. Viename  koncertų improvizaciją  Lietuvos himno ir Marseljietės tema atliko draugijos svečias puikus prancūzų muzikantas Žanas Bernardas Lemoine. Tarp kitų renginio svečių – žinomi lenkų kultūros istorikai profesoriai Marcel Tureczek, Joachim Zdrenki, Jacek Jamski.

Kartu atidarytos ir dvi parodos: viena istoriniais dokumentais posteriuose pristatanti Laisvės varpą, Amerikos lietuvių dovaną,  su tokiu skaudžiai teisingu įrašu „O, skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“ (parodą parengė dr. Aušra Jurevičiūtė); kita paroda – 100 varpelių iš įvairių pasaulio kultūrų, muzikologo A. Karaškos kolekcijos. Greta buvo eksponuotos didelio formato įdomiausių Lietuvos varpų nuotraukos (jų fotografas Renatas Dūda).

Kodėl buvo nutarta draugijos sukaktį pažymėti Rokiškyje? Pirmiausia – dėl tiesioginių sąsajų su sostine Vilniumi: Rokiškio bažnyčios varpą Vilniuje 1822 m. nuliejo meistras Danielis Veneris iš didžiojo Katedros varpo Žygimanto duženų. O netolimo Panemunėlio Šv. Juozapo globos bažnyčios bokšte kabantis varpas – rusų valdžios tremtinys iš vilniškės Šv. Kazimiero bažnyčios.

Jį 1754 m. nuliejo garsus meistras Gustavas Miorkas. Kriaunų bažnyčios varpinėje. Be ten kabėjusio seniausiojo varpo dar yra du įžymių Vilniaus meistrų dirbiniai. Belieka pridurti, kad Rokiškis ateinančiais metais taps Lietuvos kultūros sostine. Kampanologų draugijos pirmosios sukakties paminėjimas buvo tarsi įvadas į renginių ciklą Rokiškyje. Akivaizdžiai parodęs, kad mūsų kultūros paveldas bei šiuolaikinis jo taikymas yra neabejotinai svarbus ir įdomus europiniame kontekste, šis renginys kartu puikiai atitiko ir šių prasidėjusių 2018-ųjų Europos kultūros paveldo metų devizą, kuris taip skamba: „Europos kultūros paveldas: išsaugoti, aktualizuoti ir perduoti ateities kartoms“. Tad kaip sako lietuviškas priežodis – „Tuščiai niekas varpais neskambina“.