Šimtmečio skurdžių ir milijonierių drama

Pirkėjai vėl kildami į kovą siekia pademonstruoti, kad kainos Lietuvoje pasiekė neprotingas aukštumas. „Jei tau nusibodo permokėti už prekes ir manai, kad jos tampa prabangos prekėmis, neik į prekybos centrą“, – skelbia kvietimas prisijungti prie akcijos. Ir tai nekelia nuostabos.

Lietuviams iš visų Europos Sąjungos gyventojų daugiausia baimės kelia ne nedarbas ir ne mokesčiai, o kainų augimas. Europos Parlamento užsakytas visuomenės nuomonės tyrimas rodo, kad dėl kylančių kainų sunerimę 65 proc. Lietuvos gyventojų.

Socialinių tinklų grupė, raginanti protestuoti prieš prekybos centrų kainas, skaičiuoja daugiau kaip 64 tūkst. narių. Čia kaip dvi Marijampolės, susigrūdusios interneto erdvėje. Kai ši grupė kūrėsi, protestas kilo dėl per didelių kalafiorų kainų.

Nors atrodo, kad tai beprecedentis įvykis, nes visuomenė protestuoja dėl daržovės, t. y. produkto, brangumo, Lietuvos istorijoje panašių sukilimų jau būta. Vienas iš jų – laikotarpiu dar po 1990 m., kai, išsilaisvinus iš sovietinio bloko, teko susidurti su kapitalizmu. O tai reiškia, kad reikėjo mokėti ir už pokalbius telefonus.

Tų metų naujienų reportažai sako, kad valstybėje buvo kilęs toks sąmyšis, jog aukščiausi valdžios pareigūnai rinkosi į skubius posėdžius problemai spręsti. Beje, to protesto metu Kaune politikė Abramikienė iš kiaušiniais apmėtyto automobilio stebėjo ir vieno protestuotojo mirtį. Bet nesiplėskime į istorinį kontekstą, už pokalbius telefonu vis dar mokame ir kitokios realybės nesuprantame.

Grįžkime į 2016-uosius, kai kalafiorai pastūmėjo Lietuvos gyventojus daryti tai, kas Vakaruose įprasta, – protestuoti. Tačiau jeigu dažnu atveju protestai iš tiesų duoda realios naudos, ta akcija buvo akivaizdi nesėkmė.

Tas kelias gegužės dienas parduotuvės iš tiesų buvo tuštesnės, o kai kurie gyventojai kartu sėdo į autobusus ir traukė Lenkijon. Nors, pavyzdžiui, Tauragėje demonstratyvus vykimas į kaimynės parduotuves nepavyko.

Tauragiškių planas patyrė fiasko, nes tiesiog nepavyko surinkti pusės 55 vietas turinčio keleivinio autobuso. Galbūt dėl dviejų priežasčių: tingėjimą pakovoti už savo interesus arba kad kainomis nepatenkinta visuomenės dalis yra gana maža, bet garsi. Bet prie protestuotojų prisijungė ir tie, kuriems tiesiog atsiranda proga dalyvauti viešoje diskusijoje, taip didinant protestuotojų gretas. Nes vis dėlto žinutė buvo ne apie prekybos centrus, o apie valdžią.

Esą valdžia tyčiojasi iš Lietuvos gyventojų, nepasirūpina skurstančiomis šeimomis. Tačiau tokia pozicija tam tikra prasme yra ragintina. Tik gal ne tokia leksika. Iš tiesų valdžia privalo pasirūpinti skurstančiomis šeimomis ir tik labai nusivylė žmonės valdžia gali tikėti, kad ši iš gyventojų tyčiojasi. Bet tokių yra.

Bet, norint pasiekti savo tikslų ir parodyti tvirtą stuburą, reikėtų žengti tuos skelbiamus drąsiuosius žingsnius. Jei gyventojai renkasi į grupes ir nori boikotuoti parduotuves, tą ir turėtų daryti. Bet 2016-ųjų gegužės akcija parodė šiek tiek kitus niuansus. Vienose parduotuvėse jautėsi tuštėjimas, kitas alkani gyventojai tiesiog užplūdo. Kaip tuo metu komentavo prekybos tinklų atstovai, kai kuriuose regionuose parduotuves lankė išaugusios masės. Turbūt reikėtų daryti išvadą, kad per pusryčius paprotestavus, ties vidudieniu atėjo sočių pietų metas.

Pernai šis boikotas  buvo susietas su Vasario 16-ąja. Matyt, pasitarnauja keli dalykai. Susiformuojantis ilgasis savaitgalis ir datos simbolinė reikšmė. Grupės, raginančios neiti į prekybos centrus, pernai kalbėjo ta pačia kalba, kaip ir šiemet: prekybininkų ir valstybės patyčios gyventojo atžvilgiu, neracionalios kainos ir didėjantis skurdas.

Tačiau pernai net jeigu boikotas kažkur ir vyko, jo padariniai dar menkesni nei 2016-aisiais, kai visuomenė iš tiesų buvo įpykusi, nors pyktis ir sprogo alkanumo burbule. Kaip bus šiemet?

Šiandien to vieno kalafioro, sukeliančio neapykantą valdžios atžvilgiu, nėra, bet visuomenė jau kurį laiką įpykusi. Vasarą infliacija mušė kelerių metų rekordus, nors ne istorinius. Prieš 20 metų infliacija siekė ir 15 proc.

Toks pastaruoju metu akivaizdus kainų augimas vargu ar išvarys žmonės iš namų arba užrakins juose. Bent jau didžiuosiuose miestuose statistiškai gyventojai uždirba daugiau. Ir jie tikrai nėra tie, kurie šimtmetį minės alkani.

Tada lieka regionai ir kaimiškos vietovės. Negalima taip apibendrinti, bet jau kitą savaitę atkeliaus socialinės išmokos. O kai šios susideda kartu su ilguoju savaitgaliu, lauk bėdos. Ir ta bėda nutinka kiekvienais metais, kiekvieną ilgąjį ar šventinį savaitgalį.

Šiemet matoma ir kita tendencija. Anksčiau socialiniuose tinkluose šie boikotai sulaukė gana didelio palaikymo, o dabar veiksmas vyksta atvirkštine kryptimi. „Prie Seimo darykite savaitės streiką, o ne prie „Maximos“, – maždaug šiuo komentaru ir galime apibendrinti visą diskusiją.

Bet pykti esą yra dėl ko. Ekspertai nemato priežasčių, kodėl kainų augimas turėtų sustoti. Jei gamintojas gali brangiau parduoti, jis tą ir darys, o Lietuvos kainų vidurkis vis dar mažesnis už ES vidurkį. Valdžia sakys „pažiūrėkite, pernai atlyginimų augimas buvo vienas didžiausių, tą pajautė pusė šalies gyventojų“. Tuo metu pensininkai grūmoja pirštu ir rodo į centus, kuriuos skaičiuoja prie kasų, nors ir jie šiemet jau galės brangesnės duonos nusipirkti.

Džiaugtis yra dėl ko, pajamų turime daugiau, nors, matyt, didžioji jų dalis ir pasilieka tose pačiose rimi, iki ir maximose. Bet nustoti juokinti iš tiesų reikia, nes šioje skurdžių ir milijonierių dramoje protestai veikia tik tuomet, kai nutolstama nuo įsisenėjusių mitų, o kaltų ieškome ne pavienėse parduotuvėse, o ten, kur tarp populistinių atgarsių „mažinsime skurdą“, vienos eilutės yra perstumiamos į kitas eilutes, o ateinančios geresnio gyvenimo reformos baigiasi nesėkmingomis viešųjų ryšių akcijomis.