Šimtaveidis arabų draugas

Artimieji Rytai – regionas skendintis smurte, priespaudoje ir fanatizme. Sunku patikėti, tačiau viso to sėklos buvo pasėtos prieš šimtą metų, siaučiant Pirmajam pasauliniam karui (1914–1918).

Konflikto išvakarėse Artimuosiuose Rytuose nuo Juodosios jūros iki Persijos įlankos driekėsi Osmanų imperija, Antrojo reicho sąjungininkė, kėlusi grėsmę Sueco kanalui – pagrindiniam Didžiosios Britanijos prekybos keliui.

Islamą išpažįstančioje ir jau kelis dešimtmečius krizių krečiamoje valstybėje gyveno įvairiausių etninių grupių ir religijų žmonės. Formalus jos valdovas buvo sultonas Mehmedas V (1844–1918), tačiau tikroji galia karo išvakarėse ir jo metu priklausė nacionalistinei Jaunųjų turkų organizacijai bei jos lyderiui Ismailui Enverui Pashai (1881–1922), siekusiam valstybės modernizacijos.

Bandydamas padėti vokiečiams, I.E.Pasha  1914-ųjų gruodžio pabaigoje pradėjo nesėkmingą Rusijos puolimą per Kaukazą. Pyktį dėl šio fiasko Turkijos valdžia numalšino išžudydama daugiau nei milijoną armėnų. Nors turkams pavyko sustabdyti sąjungininkų puolimą ir išsaugoti Dardanelų sąsiaurio kontrolę, jų pačių agresija nukreipta prieš britų valdomą Egiptą taip pat patyrė nesėkmę.

Siekdami kelti neramumus priešų imperijose, turkai buvo paskelbę džihadą, tačiau kas galėjo pagalvoti, kad šventasis karas kils pačioje Osmanų imperijoje? 1916 m. ankstų birželio 10-osios rytą Mekoje šio miesto šarifas ir emyras Husseinas bin Ali (1853/1854–1931) paskelbė arabų maišto pradžią, paleisdamas į orą šūvį.

Šventojo musulmonų miesto valdytojo ir jo sūnų Faisalio I bin Husseino bin al-Hashemio (1885–1933) bei Abdullah I bin al-Husseino (1882–1951) tikslai buvo atsikratyti Osmanų priespaudos ir sukurti vieningą arabų valstybę, besitęsiančią nuo Alepo (Sirija) iki Adeno (Jemene).

Karo veiksmai arabų nacionalistams iš pradžių ne itin sekėsi – turkų buvo daugiau, jie buvo geriau pasirengę ir disciplinuoti, aprūpinti anuomet moderniausiais ginklais ir technika, o jiems vadovavo geri karininkai.

Britai dėjo dideles viltis į šį sukilimą, o jis buvo besiruošiąs žlugti. 1916 m. spalį pas šarifą ir jo sūnus atvyko paslaptinga asmenybė – Thomasas Edwardas Lawrence‘as (1888–1935). Jo užduotis buvo apklausti emyro sūnus ir nustatyti, kuris jų galėtų būti arabų judėjimo, nukreipto prieš osmanus, lyderis. Jis pasirinko Faisalį ir pelnė jo palankumą.

T.E.Lawrence‘as – britų žvalgybos agentas, vienas iš daugelio savo šalies pareigūnų regione. Jų užduotis buvo kurstyti arabų sukilimą, duodant jiems ginklų, pinigų ir svarbiausia – pažadų. Dar paauglystėje T.E.Lawrence‘as išsiskyrė ekscentriškumu. Jis buvo apsėstas viduramžių, Artimųjų Rytų ir kryžiaus žygių. Taip pat teigiama, jog pasižymėjo ir psichopatui būdingomis savybėmis, dėl įgimto žavesio jis sugebėdavo palenkti aplinkinius ir subtiliai priversti juos šokti pagal savo dūdelę.

Suaugęs šis žmogus tapo istorinių iškasenų tyrėju, tačiau nuvykęs į Artimuosius Rytus vis dažniau pagaudavo save ne tyrinėjantį pilis, o bendraujantį su aplinkiniais ir svarstantį, kaip išnaudoti kraštovaizdį užpuolimui. Karo metais į šį regioną jis grįžo jau užverbuotas slaptųjų tarnybų. T.E.Lawrence'as laisvai kalbėjo arabiškai, dėvėjo tenykščius drabužius (dovanotus Faisalio), noriai bendravo su vietiniais ir stengėsi perprasti jų gyvenimo būdą bei kultūrą.

Sakoma, jog jis labai mėgo dykumą ir veikiausiai nuoširdžiai mylėjo tenykščius žmones. Taip pat siekė suvienyti arabų gentis (kurios konfliktavo tarpusavyje) ir nukreipti jas prieš turkus.

Ateities kartoms T.E.Lawrence‘as paliko daugybę išmintingų patarimų ir žinių. Norintiesiems pelnyti arabų klajoklių palankumą, jis patarė: „Sėdėkite ir klausykitės, kaip jūsų pašnekovas dėsto savo genealogiją ir giminės istoriją bei jos žygius – tai labai svarbu.“ Taip pat T.E.Lawrence‘as paliko svarbų indėlį partizaninio karo teorijoje ir praktikoje. Jo dėka arabų nacionalistai ir genčių klajokliai nebestojo į atvirą kovą su turkais. Jie stengėsi išnaudoti savo pažįstamą kraštovaizdį, rengdami pasalas ir ne tiek siekė sunaikinti priešo armijas, kiek amputuoti jos ryšių ir logistikos kanalus, sukelti nuolatinių problemų, kad turkai švaistytų laiką bei kitus resursus joms eliminuoti.

Traukinių, gabenančių turkų kareivius ir civilius, užpuolimai sprogdinant geležinkelius, sukėlė ne tik fizinių nuostolių, bet ir pasėjo kone mistinę baimę. Už tai T.E.Lawrence‘ą daug kas pelnytai laiko vienu partizaninio karo ir moderniojo terorizmo tėvų. Be to, būtent jis vienas pirmųjų ėmė telkti partizanines grupuotes etniniu ir religiniu pagrindu.

ISIS iškrypėliai, raudonieji Lotynų Amerikos mulkiai, Donecko ir Luhansko klounai bei daugelis kitų – visi jie savotiški T.E.Lawrence‘o, dar žinomo Arabijos Lawrence‘o pravarde, sekėjai ir mokiniai.

Su jo pagalba arabai iš turkų atėmė Akabą – svarbiausią Raudonosios jūros uostą. Sakoma, jog T.E.Lawrence‘as nuoširdžiai tikėjo prisidedantis prie modernios ir šiuolaikiškos musulmonų valstybės kūrimo.

Vis dėlto jo vadai turėjo kitų planų. Dar 1916 m. Prancūzija, Didžioji Britanija ir Rusija sudarė slaptą Marko Sykeso (1879–1919) ir Francoiso George‘o Picot (1870–1951) paktą, kuriuo buvo pasidalijamos Osmanų imperijos žemės, sukuriant naujas dirbtines valstybes ir paverčiant jas sandorio dalyvių kolonijomis.

Įvykus bolševikų perversmui Rusijoje, komunistai paviešino visus caro administracijos dokumentus, tarp jų ir šį paktą. Tai pasiekė Faisalio, jo tėvo, brolių ir šalininkų ausis. Jie jautėsi išduoti, o pasitikėjimas T.E.Lawrence‘u ėmė sparčiai nykti. Kitas smūgis sukilėliams buvo vieša britų vyriausybės parama Palestinos žydams Izraelio nepriklausomos valstybės sukūrimo klausimu.

Nepaisant šių išdavysčių, sukilėliai parėmė britus ir jų sąjungininkus, iš Osmanų atimant Palestiną. Norėdami atsilyginti Faisaliui, britai, tarpininkaujant Winstonui Churchilliui (1874–1965), sukūrė naują valstybę – Iraką. Faisalis tapo pirmuoju šios naftos turtingos šalies monarchu.


Šiame straipsnyje: Mehmedas VLawrencearabai

NAUJAUSI KOMENTARAI

kauniete-suvalkiete

kauniete-suvalkiete portretas
Visada domiuosi L.Dykovo nuostabiai atrinkta istorine medziaga! Didziulis darbas ,!,o istorijos megejams sio zurnalisto kuryba[atrinkus daugybe istorines medziagos] atgaiva --tai lyg stiprios kavos puodelis,,ir dar daugiau!!!1

klaustukas

klaustukas portretas
Kas musu draugas?
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Melo kojos
    Melo kojos

    Paskatinimą visuomet elgtis sąžiningai prisimenu kaip vieną pirmųjų sąmonėn įstrigusių dalykų. Iš pradžių tiesos sakymo svarbą galvon kalė artimieji, paskui pasisekė turėti mokytoją, kurios apgaudinėti nesinorėjo taip stipriai, kad s...

    4
  • Karių tauta!
    Karių tauta!

    Vienas austrų poetas, atvažiuodavęs pas mus antrosios nepriklausomybės apyaušriu, matydavo gatvėse besiskeryčiojančius vadinamuosius marozus. Nesistebėdavo, sakydavo: o, lietuviai, karių tauta! Karių tauta skeryčiojasi toliau, ypač interneto...

    20
  • Žemės kalbos žodynas
    Žemės kalbos žodynas

    Norite į Rojų? O gal į žemiškesnius Londoną, Berlyną, Veneciją ar Jeruzalę? Nei skrydžio bilietų, nei atostogų neprireiks – užteks ir vieno savaitgalio, kad aplankytumėte šmaikščiai pavadintas Lietuvos vietoves. Visa &s...

  • Trečią kartą ant to paties grėblio
    Trečią kartą ant to paties grėblio

    Pastaruoju metu akivaizdžiai matyti suaktyvėjęs verslo ir vyriausybės noras atverti kelius eksportui į Kinijos rinką. Ir tai suprantama, nes turbūt visiems žinoma aksioma, kad stiprios šalies ekonomikos pagrindas – tvarus, ne žaliavų, ta...

    2
  • Norėtų viską pamiršti?
    Norėtų viską pamiršti?

    Prabėgus dviem dešimtmečiams, Jis tebevaldo šalį ir retas bepamena, kaip Jis tapo šiuolaikiniu caru. Gimė Jis 1952-ųjų spalio 7 d. Sovietų Sąjungoje, o būdamas paaugliu susižavėjo slaptosiomis tarnybomis ir valandų valandas pra...

    4
  • Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą
    Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą

    Prieš 12 metų snieguotame Lietuvos Trakų mieste dalyvauti intensyviose 24 valandas trukusiose diskusijose susirinko keletas saugumo politikos ekspertų, politikų ir pareigūnų. Tebeturiu savo užrašus ir iš to pirmojo Sniego susitikimo...

    4
  • Masėms reikia kraujo
    Masėms reikia kraujo

    Duonos ir žaidimų – "panem et circenses!" Bemaž banalybe virtęs posakis, kurio prasmė šiandienos žmonėms net nebeįdomi, prieš kelis tūkstantmečius reiškė paprastų romėnų paprastą geidavimą-reikalavimą i&sca...

    8
  • Kitokios „Brexit“ pamokos
    Kitokios „Brexit“ pamokos

    Balsavimą Didžiosios Britanijos parlamente dėl "Brexit" sutarties apžvalgininkai pavadino tiesos valanda. Be britiškosios prasmės – pasiekta lemiama šalies išstojimo iš ES stadija, po kurios taps aiškus t...

    4
  • Ko nori britai?
    Ko nori britai?

    Kaip ir buvo prognozuota, antradienį dauguma Jungtinės Karalystės (JK) parlamento narių atmetė savo šalies Vyriausybės susitarimą su Europos Sąjunga (ES) dėl išstojimo. Rezultatas buvo tikėtinas, tik netikėta persvara tų, kurie neprit...

    4
  • Mažinant net didėja
    Mažinant net didėja

    Žalieji valstiečiai vis primena savo pažadą mažinti politikų skaičių. Tad Seimo puode vėl kunkuliuoja senas viralas: ar ne per daug parlamentarų? Vėl nebeaišku, kiek jų reikia. Net patiems idėjos autoriams. Anksčiau sakė, kad gana ir 101....

    1
Daugiau straipsnių