Šermukšnis – lietuvio paguodos medis

Šalčio pakąstos uogos praranda kartumą ir jas mielai kabliuoja paukščiai, stiprindamiesi kelionei į šiltesnius kraštus. Kartu plačiai išsėja jų sėkleles. Būtų pilni miškai šermukšnių, tačiau medelių žievę mėgsta griaužti briedžiai ir elniai. O kiškiai  skabo jaunas šakeles; stirnos ir pabirusias uogas surenka.

Kaimo šeimininkės šermukšnių lapais sluoksniuodavo rūsiuose laikomas daržoves – tai apsaugo jas nuo greito gedimo. Uogų įdedama į įvairius kepinius, užraugtą sulą, midų. Sakoma: „Suvalgyk šermukšnio uogelę – akys prašviesės“. Botanikai sako, kad toje uogelėje karotino dusyk tiek, kiek morkoje, o vitamino C kiekiu ji beveik prilygsta citrinai. Gausu ir kitokių vitaminų, rauginių medžiagų, mikroelementų, obuolių rūgšties. Todėl kaip vaistas labai vertinamas šermukšnių medus, kurio bitelės prineša gegužės mėnesio gale.

Dar sakoma, kad tirštas šermukšnių žydėjimas pranašaująs gausų ropių, žirnių ir bulvių derlių, o smėlėtose dirvose gerai derėsią avižos ir kviečiai. Šermukšnio mediena tvirta, sluoksniai skirtingų atspalvių, viduriukas rausvas; ji tinka tekinimo darbams, drožybai. Žievė naudota vilnai dažyti. Žinia, ir margučiams savitą atspalvį suteikia.

Bet įdomiausias šis medelis savo mitologiškumu. Senovės raštuose, kur kalbama apie lietuvių tikėjimus, po šventojo medžio ąžuolo antruoju dažniausiai įvardijamas šermukšnis. Jo malkos tinkančios apeiginei ugniai. Dzūkijoje, tarp Tiltų ir Dargužių kaimų, kaip tik ir auga tokia pora: po galiūnu ąžuolu prisiglaudusi šermukšnėlė.

Dieveniškių apylinkėse folkloro rinkėjai išgirdo pasakojant apie tokį prosenovišką paprotį: „Seniau kai kurie žmonės išsirinkdavo miške kokį medį, paprastai šermukšnį, jį prižiūrėdavo, saugodavo, lankydavo iki savo mirties. Kai atsitikdavusi kokia negerovė, eidavo prie to medžio paguodos ieškoti“. Štai kur prasiskleidžia tikroji lietuvio pasaulėjauta: medžiui savo bėdas išsakyti, jo  paguodos sulaukti...

Ir pagalbos šermukšnio galima paprašyti. Tarkime, žvejys vis traukia ir traukia tuščią tinklą. Kitą kartą, „išeidamas į marias“, turi į tinklą įpinti šermukšnio šakelių ir tokį pertraukti per trobos slenkstį. Skandinavų kraštuose taip pat tikėta šermukšnio maginėmis galiomis. Medelį palenkdavo ir po juo su visais savo įnagiais praeidavo medžiotojai bei žvejai – kad neliktų be laimikio. Keltų šventikai – druidai – irgi manydavo šermukšnį turint ypatingų savybių, kurias žmogus gali panaudoti savo labui.

Lietuvių sakmėse teigiama, kad šermukšnyje gyvenančios kalvių dvasios. O kalvis juk  nukalė žmonėms saulę, pasilypėjo ant savo trobos stogo ir pakabino ją danguje. Ši sakmė užrašyta 1261 m. rusų metraštyje (vadinamojoje Malalos kronikoje); ten pasakojamas ir Sovijaus mitas apie baltų gentyse įsigalėjusio mirusiųjų deginimo papročio kilmę. Apskritai šermukšnis susijęs su dangiškaisiais dievais, pasaulio kūrėjais. Todėl jo labai bijančios mitinės požemio bei vandenų dievybės, chtoniškieji gaivalai.