Senelių sodyba 100-mečio akivaizdoje

Greitai minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, tačiau retas kuris susimąstome apie tai, kokie kasdienybės simboliai mena Pirmosios respublikos ar gyvenimo prie Antano Smetonos laikus.

Daugumai, kuri neįžvelgia skirtumo tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, kalbėjimas apie tarpukario ūkininkus ir jų gyvenimus menančias sodybas bus daugiau nei nesupratimas. Manau, kad šis nesupratimas kuria nedidelę intrigą šiandien. Įdomu skaityti nekilnojamojo turto skelbimus, kuriuose pateikiama informacija apie parduodamą žemės sklypą ir leidimą kurti kaimo turizmo sodybą. Dėl to kyla natūralus klausimas: kaip esamas ir kuriamas kaimo turizmas gali būti tiesiogiai susijęs su gyvenimu kaime, kuris galbūt mena tarpukario Lietuvos laikus?

Kita vertus, sukrypusios lūšnos, menančios Pirmąją Lietuvos Respubliką, palaipsniui išnyks arba bus pritaikomos šiuolaikiniams poreikiams, o jų autentiškumą liudys tik gausybė senų nuotraukų. Žvelgdamas į senas savo senelių sodybų nuotraukas supranti, kad tai ne vien tik patrauklus nekilnojamasis turtas, bet kai kas daugiau. Sodyba – tai gyvenimo būdo simbolis, be kurio neįmanomas tarpukario Lietuvos žavesys ir šio laikotarpio išliekamoji vertė.

Prasmių paieškos

Šiandien esame pavargę nuo nuvalkiotų diskusijų apie tai, kaip prie ruso buvo geriau, ar apie tai, kokias vidines kančias patyrė iškilūs mūsų rašytojai, kurdami eiles apie stalinus, leninus ar šviesų rytojų, ir kaip sunku suprasti jų vidinį pasaulį. Be to, kiekvienas turime teisę pasinerti į kur kas aktualesnes diskusijas. Pavyzdžiui, apie nežmoniškai kylančias kainas Lietuvos parduotuvėse ir kaip galima sutaupyti važiuojant apsipirkti į Lenkiją. Dėl to bet koks kalbėjimas apie istorinio pasakojimo (naratyvo) įtaką mūsų valsybingumo išsaugojimui yra tik įkyrus bambėjimas. Vis dėlto stabtelėkime ir susimąstykime, kaip suprantame istoriją.

Kartais istoriją suprantame kaip visumą faktų, kuriuos reikia sugebėti pakartoti, norint pademonstruoti savo išsilavinimą ar patriotizmą. Dėl to prof. Alvydo Jokubaičio pastebėjimas, kad istorija yra verčių rezervuaras, mus nukreips į tuos dalykus, kuriems skiriame mažiausiai laiko, t. y. istorinės patirties prasmių paieškai. Vadinasi, klausimai, kuo pamokanti yra vieno ar kito istorinio laikotarpio patirtis arba kokie praeities pasiekimai tapo kasdienybe, yra labai svarbūs, nes kalbame ne tik apie elementarų žinojimą, bet ir apie esamos politinės santvarkos įteisinimą bei praeities simbolių estetinį pateikimą visuomenei.

Tenka pripažinti, kad sąmoningas praeities simbolių naudojimas kuriant istorinį pasakojimą, gali lemti valstybės likimą. Nykstančios sodybos jau nusinešė ir nusineš daugybę liudijimų apie tarpukario laikus, apie žmones ir jų likimus. Todėl šiandien gana neįtikinamai skambėtų teiginys, kad mano seneliai buvo įsitikinę, jog A.Smetonos laikais buvo geriau gyventi ir tvarkos buvo daugiau nei prie bolševikų. Vis dėlto tenka pripažinti, kad jų prisiminimai išugdė ne vieną Sąjūdžio dalyvį.

Kitas svarbus klausimas – ar to meto gyvenimo patirtis yra prasminga šiandien ir gali lemti Lietuvos valstybės likimą?

Negailestingi pokyčiai

Kartą neformalioje aplinkoje diskutuojant apie renesansinių Valdovų rūmų derėjimą su klasikinio stiliaus Vilniaus arkikatedra, vienas kultūros paveldo specialistas pasakė įdomią mintį, kad po 50 metų niekas nesusimąstys ne tik apie tai, kad tokio architektūrinio ansamblio istoriniu požiūriu niekada nebuvo, bet ir apie tai, kad Valdovų rūmų griuvėsiai ilgą laiką buvo giliai po žeme. Pritaikius tokią mąstymo logiką savo senelių sodyboms, supranti, ką padarė 50 sovietmečio metų.

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio išvakarėse niekas nesusimąsto apie tai, kad dabartiniai miesteliai simbolizuoja kolūkinę praeitį, o kažkur nuošalyje tarp krūmų ir miškų išlikusios rąstinės sodybos tyliai mena A.Smetonos laikus. Tai liudija negailestingus pokyčius.

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų, kaip aš ir mano vaikai, tapo miestiečiais. Kolūkių laikus menančios gyvenvietės dėl racionalios regioninės politikos nebuvimo irgi patiria negailestingus likimo smūgius. Šiandien kelia nerimą tai, kad mano senelių vertybėms ir gyvenimo būdui yra visiškai neatstovaujama. Turime Lietuvą, suskirstytą į etnografinius regionus, rekonstruotus tautinius kostiumus, užrašytus papročius, tačiau pažvelgęs į A.Smetonos laikus menančias nuotraukas supranti, kad jos liudija visiškai kitą gyvenimą. Jautiesi pasimetęs.

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų, kaip aš ir mano vaikai, tapo miestiečiais.

Ši jausmą dar labiau sustiprina rekonstruotų dvarų kultas. Ilgą laiką neturėjęs nieko bendro su lietuvių tautiniu atgimimu, šiandien dvaras tampa nauju kultūros židiniu ir taip dar labiau į šalį nustumia ūkininkų sodybas, kurios tapo Pirmosios Lietuvos Respublikos ekonomikos kertiniais akmenimis. Kol kas esame nepajėgūs įveikti tarpukario Lietuvos kaimo įvaizdžio, kurį sukūrė parduotų vasarų, puodžiūnkiemių ir žemių maitintojų kūrėjai. Ar tapome nepajėgūs tai padaryti, nes gyvename mieste, o kaimas jau nėra vertybių šaltinis?

Kita vertus, kliedime apie sveiką gyvenseną, ekologinius ūkius ir kraštovaizdžio išsaugojimą.

Diskusijos paieškos

Globalizacija, ES plėtra ir didėjanti integracija leido suprasti, kad gyvenimas gali būti tvarkomas pagal principus, nepriklausančius nuo tautų kultūros ir istorijos skirtumų. Susitelkimas į visagalį čia ir dabar politikoje tapo svarbesnis nei gilinimasis į visuomenės raidą praeityje. Individuali gerovė neatsiejama ekonominio mąstymo, kuris pagrįstas pasiūlos ir paklausos dėsniais bei gamintojo ir vartotojo santykiais, dalis. Kalbos apie didėjančias kainas ir mažus atlyginimus bus aktualesnės nei svarstymai apie A.Smetonos laikų ūkininkų vietą istoriniame naratyve. Tačiau visa tai akivaizdžiai konfrontuoja su įsipareigojimais tautai ir valstybei, kurie siejami su simbolių ir prasmių paieškomis, ir dėl to visuomet sukels ginčus tarp politikų.

Situaciją komplikuoja istorikų atotrūkis nuo politikų ir eilinių piliečių išmanymo. Tik tuomet, kai istorikų keliamos praeities suvokimo problemos pasiekia politikus ir tampa jų darbotvarkės dalimi, galima kalbėti apie istorinio pasakojimo atsiradimą, kuris paveiktų eilinius piliečius. Geriausias pavyzdys – Holokausto, Gulago ir Antrojo pasaulinio karo atminimas. Tam, kad suvoktume dialogo tarp politikų ir istorikų sudėtingumą, reikia įsidėmėti, kad Holokausto atminties įteisinimui Europoje prireikė 60 metų.

Dėl to reikia suprasti, kad, norint įveikti sovietmečiu sukurto buržuazinės ir fašistinės Lietuvos įvaizdį, prireiks ne vieno serialo, tokio kaip "Savanoriai. Laisvės kaina", bet ir daugybės diskusijų, edukacinių programų ir t.t. Kita vertus, ar tautinių drabužių dovanojimo idėja leidžia pabėgti nuo skausmingų patirčių, kurios yra neatsiejama Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvenimo dalis.

Ne mažiau svarbu suprasti, ar tokie siūlomi sprendimai neformalizuoja ir niveliuoja mūsų praeities suvokimą, užkirsdami kelią diskusijai. Net geranoriškai atsiverdami diskusijai, ar turime pakankamai žinių apie tarpukario Lietuvą, kurios 100-ąsias atkūrimo metines minėsime.



NAUJAUSI KOMENTARAI

geriau nei paminklai

geriau nei paminklai portretas
Vyriausybė patvirtino 100-mečio minėjimo programą, kurioje nebeliko "infrastruktūrinių projektų" - gal tai suteikia vilties, kad mus apipils pigesniais, bet gal net labiau reikalingais projektais - viešomis diskusijomis, istoriją populiarinančiais renginiais periferijoje. Man regis, šiandien svarbiau jau ne dar vienas fizinis paminklas, tarkime, istorinei asmenybei X, bet X darbų aptarimas. Kaip sakė L.Mažylis, Vasario 16-osios akto signatarai visi be išimties nugyveno įspūdingą gyvenimą. tarkime, filmai, net ir dokumentiniai, sustiprintų, atgaivintų mūsų žinias (ar užlopytų spragas) apie šiuos žmones, o sykiu ir padėtų lengviau suprasti (prisiminti) aplinkybes, kuriomis jie "tuščiame lauke", aplink siaučiant Pirmojo pasaulinio karo audroms, atkūrė Lietuvą.

martynaM

martynaM portretas
Diskusijų apie istoriją reikia vienareikšmiškai. ANtraip 100-,mečio sulauksime dorai nė nesuprasdami, ko sulaukėme ir ką švenčiame. Net juokinga, kai dabar net pradinukų vadovėliuose painiojamos sąvokos - kas buvo Vasario 16-ąją (Lietuvos valstybės atkūrimo diena) ir kovo 11-ąją (Lietuvos neprikklausomybės atkūrimo diena).

Alberta

Alberta portretas
Mažylio atradimas gal paskatins diskusijas ir sugrąžins dėmesį nuo 'meinstryminių" istorikų prie paprastų istorikų, kurių man yra tekę sutikti daugybę. Net eilinis istorijos mokytojas kartais geriau pakalba ir daugiau išmano nei koks iš tv ekranų nedingstantis neva visuomenės veikėjas. Tik blogai, kad tie istorikai miega. visokios feisbuko žvaigždės pasisako visais gyvenimo klausimais, o tie, kas išmano, - tyli
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Mūsų ydos, pelniusios tris Nobelio premijas
    Mūsų ydos, pelniusios tris Nobelio premijas

    Jau trečią kartą per pastaruosius 15 metų Nobelio ekonomikos premija, kuri oficialiai vadinama Švedijos centrinio banko premija Alfredui Nobeliui atminti, yra skiriama ekonomistui, tyrinėjusiam žmonių neracionalumą ir jų finansines klaidas. Kod...

    1
  • Galia ir valdžia
    Galia ir valdžia

    Lietuvos politinėje padangėje – sujudimas. Politikai suka galvas, kaip jiems įgyti daugiau galios ir perimti arba išlaikyti valdžią. ...

    4
  • Socialdemokratų manifestas prakuroms
    Socialdemokratų manifestas prakuroms

    Kiekvieną dieną sulaukiame naujos socialdemokratų muilo operos serijos. Viskas, ko reikia intrigai išlaikyti, yra. Situacija pasikeičia kas dieną, žiūrovas negali atsipalaiduoti ir geriau nepraleisti jokios serijos. O kiekviena serija baigiasi in...

    3
  • Klinikinių idėjų triumfas
    Klinikinių idėjų triumfas

    Lenkai ir vėl "išdūrė" Lietuvą! Kol mūsiškiai isterijų ideologai klykė apie tuoj įvyksiančią karinę invaziją, o prasidėjus "Zapad" privarė pilną pižamą ir išsilakstė po užsienius, Lenkija tyliai susit...

    24
  • Kur auga talentai, kurių trokšta darbdaviai?
    Kur auga talentai, kurių trokšta darbdaviai?

    Sparčiai mažėjantis darbingo amžiaus žmonių skaičius Lietuvoje didina spaudimą darbdaviams – kaip rasti tinkamų naujų darbuotojų ir kaip išsaugoti esamus? ...

    1
  • Išgarsėti per kivirčus?
    Išgarsėti per kivirčus?

    Nuomonių įvairovė ir kultūringa diskusija yra demokratijos ir (su)gyvenimo pagrindas. Mūsuose ypač gaji kivirčų tradicija, tarsi tebegyventume akmens amžiuje ir kiekvienas kitoks taikytųsi atimti mamutienos kąsnį arba manytų, kad tavo tas kąsnis ...

    4
  • Nobelio premijos likučiai
    Nobelio premijos likučiai

    Šiemet Nobelio premijos skyrimai vyko ramiai ir nepateikė įdomesnių siurprizų. Populiariausias šiuolaikinis Japonijos rašytojas Haruki Murakami (1949) vėl liko be jo gerbėjų išsvajoto trofėjaus. O Kim Jong Unui, Basharui al ...

    12
  • Drąsiųjų keliai
    Drąsiųjų keliai

    Pulkite visi, mažiau skaudės! Taip bravūriškai vaikystėje rodydavome kietumą kokiame gimtojo miesto mikrorajono skersgatvyje. Jei kartais kelią pastodavo keli chuliganai, svarbiausia buvo neišsigąsti. Na ir kas, kad esi mažesnis ar silpne...

  • Apie rudeninius sambarius
    Apie rudeninius sambarius

    Prasidėjus antrai spalio mėnesio savaitei – jau ir spalvų šėlsmas Lietuvos gamtoje! Ypač kai saulutė pro miglas šypteli… Auksinis ruduo, pats gražiausias metas laisvalaikiu keliauti į gamtos prieglobstį. Arba lankytis parkuo...

  • Kur ta bobų vasara?
    Kur ta bobų vasara?

    Aksominio rudens šlapi efektai jau varžo emocijas. Net kantriosios horoskopinės žuvys, vandeniai, undinėlės ir kitokie jūrų ruoniai raukosi žaibus laidydami į prakiurusį dangų. O dar šiandien ir namo dydžio asteroidas vardu 2012 TC4 ...

    8
Daugiau straipsnių