„Scenos kryžiai“ – kam iš tiesų jie naudingi?

Pagalvoji sau, kad problema slypi tik tavo nuomonėje, ir tiek. Išaušta kita diena, galiausiai pavasaris, ir pasimiršta. Tačiau šiais metais stebint ceremoniją ir išgirdus paskelbtus nuosprendžius tylėti daugiau nebesinori, ir tikrai tai taip greitai nepasimirš.

Visų pirma, norisi iškelti atvirą klausimą – kam šie apdovanojimai iš tiesų yra reikalingi? Kokia jų prasmė? Skatinti tarpusavio neapykantą? Didinti emigraciją? Sostinės teatrų lankomumą? Sovietmetis seniai baigėsi, o vis dar viskas sukasi aplink sostinę. Šiais metais ceremonija vyko Klaipėdos dramos teatre, anksčiau – Panevėžio J.Miltinio dramos teatre, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Iš išorės lyg ir nieko negali prikišti – decentralizacija vykdoma. Bet ar ji iš tiesų reali ar labiau fiktyvi? Kam metai iš metų nominuoti kitų miestų spektaklius, jeigu iš anksto jau viskas lyg ir nuspręsta (susidaro toks įspūdis) – apdovanoti bus Vilniaus teatrai?!

Šiais metais iš septyniolikos apdovanojimų tik du jų atiteko ne Vilniaus miesto spektakliams – Klaipėdos dramos teatre pagal Augusto Strindbergo pjesę "Tėvas" pastatytam spektakliui. Nes tik Vilniuje viskas moderniausia ir kūrybiškiausia? Na, jeigu jau taip, gal tada turėtų keistis ir pats apdovanojimų pavadinimas ir kitų miestų teatrus reikėtų tiesiog nominuoti vienoje kategorijoje – taip, kaip šiemet vadinosi atsiradusi nauja nominacija – "Teatras+"?

Nes tik Vilniuje viskas moderniausia ir kūrybiškiausia?

Nesinori įžeisti nei pačių kolegų (ar kolegių), nei apdovanotųjų, tačiau tikrai ne su visais sprendimais norėtųsi sutikti. Visų pirma jau su pačiomis nominacijomis – tarp jų nebuvo kitų tikrai lygiaverčių teatrų spektaklių vardų, dėl to jau spėjo pasipiktinti patys kūrėjai, greta Klaipėdos dramos teatro surengę protesto akciją "Dedu kryžių ant scenos kryžių".

Brangūs vilniečiai, jeigu jau sakote, kad tik sostinėje žydi ir skleidžiasi šiuolaikinė kultūra, gal jau pats laikas tokius paversti ir pačius kryžius? Nes jie bjauriai atsiduoda pelėsiu – ceremonijos idėja (šiais metais jos režisūra ypač mėgėjiška), nominacijos, vertinimo kriterijai, kurie iš esmės taip ir lieka paslaptimi. Nors komisijos pirmininkė Veronika Janatjeva viename interviu yra įvardijusi, kad pagrindinis vertinimo kriterijus – vientisumas ir geriausi spektakliai tie, kurie veikia kaip vientisas organizmas. Tačiau kas gi tas paslaptingasis ponas vientisumas? Na, taip, apdovanojant kitų miestų kūrėjus (ar nevalstybinius teatrus) vientiso organizmo vientisumas tikrai pradėtų byrėti...

Pirmininkė yra pripažinusi, kad šiuo kriterijumi jau vadovaujamasi daugelį metų (pirmieji apdovanojimai surengti prieš ketvirtį amžiaus). Tad gal iš tiesų derėtų visa tai permąstyti iš naujo? Nes dabar atrodo, jog tik elitas įvertina tokį patį elitą, pagal savo skonį ir pažintis. Galų gale daug ką pasako ir pačios vertinimo komisijos sudėtis – joje paprastai dalyvauja tik vienas (ar keli) teatrologai iš Kauno (kaip kitų miestų atstovai), visi kiti – vilniečiai, nes juk tik iš Vilniaus nemokamai į kitus miestus veža jau spėjęs pagarsėti baltasis autobusiukas. Tad nenuostabu, kad ir prizai atitenka gerai pažįstamiems sostinės teatralams. O gal kartais jis niekur ir nevažiuoja... Vertinti ir įvertinti teatrą juk irgi gali tik Vilniaus kritikai? Jau seniai yra tekę iš vilniečių lūpų nugirsti, kad ne tik teatro, bet ir jo kritikos kituose miestuose nėra...

Gal tada baikime apsimetinėti, tegu sostinėje kultūros politiką formuojantys asmenys pagaliau apibrėžia: Lietuva – Vilnius, visi kiti miestai ir miesteliai – Lietuva+. Juk tokią sampratą puikiai paliudija ir periferijos kultūriniams leidiniams bei įstaigoms skiriamas finansavimas – šią dieną numetamas jau net ir apgraužtas kaulas. Jauniems kūrėjams čia sunku rasti erdvę, kurioje galėtų eksperimentuoti ir bendradarbiauti. O paskui juk lengviausia pasakyti – štai, šičia nieko nėra arba jei ir yra, tai prastos kokybės, nėra už ką apdovanoti, galime tik nominuoti.