Savaitė po rinkimų

LSDP turi du prastus pasirinkimus – dirbti opozicijoje ir būti užgožtais kitų opozicijoje būsiančių partijų arba išlikti valdžioje, tačiau užleisti vietą ir matomumą didžiajam koalicijos partneriui. Tiesa, ir partnerio sąvoka čia tik sąlyginė, nes tokioje koalicijoje konkurencija tarp partnerių būtų neišvengiama, ypač dėl to, kas iš ko galėtų pervilioti narius.

Derybos dėl naujosios valdančios koalicijos tarp LVŽS ir LSDP dar gali žlugti. Vis dėlto alternatyvios koalicijos atrodo dar mažiau tikėtinos. Liberalai jau apsisprendė būti opozicijoje. Konservatoriams šis sprendimas sunkesnis, tačiau kaip rodo vieši apsižodžiavimai su LVŽS vadovu, bendradarbiavimo galimybės tapo minimalios. Ne tiek dėl savo pergale po pirmojo rinkimų turo patikėjusių konservatorių ambicijų. Įtampas sustiprino ir LVŽS vadovo vieša komunikacija, kurios būdas visai neatitiko siūlomos nacionalinės vienybės vyriausybės idėjos. Ultimatyvus kalbėjimas retai atveda prie bendradarbiavimo. Nebent nacionalinės vienybės idėja tebuvo viešųjų ryšių priemonė, kuria bandyta pasididinti savo derybinę galią... Teoriškai galima ir LVŽS koalicija su mažosiomis Seimo frakcijomis ar mažumos vyriausybė, tačiau jų tikimybė dar menkesnė.

Tad jei netrukus sužinosime apie LVŽS ir LSDP pasiektą susitarimą formuoti naują vyriausybę, galima prognozuoti keletą dalykų. Žadėtos permainos bus mažiau tikėtinos. Socialdemokratams nebus lengva keisti savo poziciją tais klausimais, kuriais ji skiriasi nuo LVŽS nuostatų. Apskritai pokyčių atžvilgiu socialdemokratai yra viena konservatyviausių partijų Lietuvoje, kurios atstovai dažniau kalba apie stabilumą. Kad ir kaip būtų paradoksalu, permainų tikimybę mažins ir už jas pasisakiusi prezidentė, ypač tokiose srityse kaip užsienio politika. Neprieštaraudama besiformuojančiai koalicijai, ji labiausiai sieks išvengti mažumos vyriausybės ar pirmalaikių rinkimų scenarijų, nes tada ir pati būtų įtraukta į politinės krizės valdymą.

Prie poreikio susitarti su koalicijos partneriais ir gauti prezidentės palaikymą reikia pridėti dar keletą veiksnių, ribosiančių naujos vyriausybės galimybes imtis permainų. Tradiciškai siūlymai, kuriems reikės biudžeto lėšų, galės būti įgyvendinti tik suradus būdus, kaip juos suderinti su poreikiu nedidinti biudžeto deficito. Jei šis poreikis bus ignoruojamas, brangs valstybės skolinimasis ir reikės aiškintis su ES institucijomis. Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl sužlunga mėginimai imtis valstybei reikalingų permainų, – tai nesugebėjimas sutelkti joms reikiamą palaikymą. Tam svarbus ne tiek ekspertinis žinojimas, ką ir kaip daryti, bet lyderystė telkiant kitų politikos veikėjų ir visuomenės paramą bendrų problemų sprendimui. Lyderystės iššūkis bus daug sudėtingesnis, nei profesionalumo.

Visa tai reiškia, kad žadėtos permainos gali apsiriboti tik pasikeitusiais Seimo ir Vyriausybės nariais bei fragmentiškais pokyčiais, būdingais įprastai kapanojimosi politikai. Gerai tai, ar blogai, priklauso nuo konkretaus klausimo ir siūlomų sprendimų. Kai kuriose srityse – užsienio ar energetikos politikoje – svarbu nesugadinti to, kas veikia, ir sugebėti tinkamai reaguoti į pokyčius pasaulyje. Kitose srityse permainos Lietuvai neabejotinai reikalingos, tik jų imantis reikia pasirinkti tinkamas priemones. Alkoholizmo problema yra aktuali, tačiau ar siūlomų priemonių nauda būtų didesnė už neigiamas šalutines pasekmes? Daugelio Lietuvos gyventojų perkamoji galia menka, tačiau kaip ją padidinti, nesukuriant įtampos šalies biudžete ir nemažinant verslo konkurencingumo? Mokslininkai ir gydytojai uždirba mažai, tačiau kaip jų atlyginimus didinti, nesiimant įstaigų skaičiaus mažinimo? Viešai svarstomos problemos neišsprendžiamos nedarant struktūrinių reformų, tačiau tokios reformos iš karto sukels dalies visuomenės pasipriešinimą.

Atslūgus jauduliui dėl rinkimų ir įsikūrus naujuose kabinetuose teks atsakyti į klausimą, ką daryti, kad permainų lūkestis nepavirstų dar vienu nusivylimu.

Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius