S. Skvernelio ėjimas žirgu

Pagrįstai didelio susidomėjimo susilaukė jo neformalus susitikimas su svarbiausiu Lenkijos valdančiųjų žmogumi J.Kaczynskiu. Nors susitikimo turinys pristatytas gana lakoniškai, o ir komentavo jį kol kas daugiausia pats Lietuvos premjeras, tačiau bendravimas su įtakingiausiais Lenkijos politikais savaime yra svarbus. Pokalbiai gali sumažinti nesusipratimų tikimybę, padėti geriau suprasti vieni kitų požiūrį į dvišales bei regiono aktualijas, sklandžiau derinti pozicijas, įgyvendinant kiekvienos šalies nacionalinius interesus.

Daugelyje sričių bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Lenkijos ir taip vyksta labai intensyviai. Koordinuojami veiksmai saugumo srityje, ypač NATO formatuose. Intensyvi prekyba ir žmonių judėjimas tarp abiejų šalių. Sveikintiną postūmį santykiams suteikė ir Lietuvos pusės veiksmai sprendžiant įsisenėjusius „Lietuvos geležinkelių“ nesutarimus su „PKN Orlen“. Tačiau Lietuvai, kuriai kaimynė Lenkija svarbi ne tik karinio saugumo požiūriu, bet ir kaip jungtis su Vidurio ir Vakarų Europa, svarbus didesnis Lenkijos dėmesys šio regiono infrastruktūros projektams.

Sprendžiant iš viešų Lietuvos premjero pasisakymų, atrodo, kad vakarykščiai susitikimai Varšuvoje gali pakoreguoti ir regioninio bendradarbiavimo dinamiką. Jau kurį laiką Baltijos šalys nesugeba susitarti dėl visoms priimtino elektros tinklų sistemos sinchronizacijos su kontinentine Europa modelio. Lietuva pastarąjį pusmetį mėgina spausti Latviją ir Estiją pritarti sinchronizacijai per „LitPol Link I“ liniją, jungiančią Baltijos šalis su Lenkija. Lietuvos atstovai teigia, kad jei artimiausiu metu kitos Baltijos šalys nepalaikys siūlomo sinchronizacijos modelio, jie imsis šį projektą įgyvendinti su Lenkija. Tačiau iki šiol toks spaudimas neatrodė įtikinamas, nes nesulaukė viešo Lenkijos politikų palaikymo. Kol kas apsiribota tik veiksmų derinimu techniniame lygmenyje tarp Lietuvos ir Lenkijos energetikos įmonių. Jei po vakarykščio susitikimo Lenkija politiniame lygmenyje parems Lietuvos iniciatyvą, procesas gali pajudėti. Be to, verta prisiminti ir Lenkijos kritišką požiūrį į Astravo AE, kuris artimesnis Lietuvos pozicijai, nei, pavyzdžiui, Latvijos.

Tuo pačiu S.Skvernelis vakar jau parėmė Lenkiją jos ginče su Prancūzija ir kai kuriomis kitomis Vakarų Europos valstybėmis dėl komandiruotų asmenų ES direktyvos. Tokią poziciją galima pagrįsti panašiais abiejų šalių ekonominiais interesais. Tačiau daugiau klausimų kils tada, kai Lietuvos valdantiesiems reikės apsispręsti dėl kitų Lenkijai aktualių ES darbotvarkės klausimų, pavyzdžiui, gilesnės integracijos tarp euro zonos valstybių, kurios gali imtis Prancūzijos ir Vokietijos vadovai po parlamento rinkimų Vokietijoje. Ypač sudėtingas pasirinkimas gali iškilti vis aštrėjant ginčui tarp Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisijos dėl teisės viršenybės ir teismų reformos Lenkijoje. ES gausėja raginimų kitoms valstybėms narėms aiškiai išsakyti savo poziciją šiuo klausimu. Ar Lietuva paremtų Lenkiją, kurią kol kas viešai remia tik Vengrija, ar palaikytų Europos Komisijos poziciją? O gal mėgintų imtis tarpininkės vaidmens? Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkiminėje programoje buvo deklaruojamas siekis tapti tarpininke tarp Višegrado ir Šiaurės šalių. Bet viena yra deklaruoti, o kita – sugebėti praktiškai imtis tokios lyderystės.

Ar Lietuva paremtų Lenkiją, kurią kol kas viešai remia tik Vengrija, ar palaikytų Europos Komisijos poziciją? O gal mėgintų imtis tarpininkės vaidmens?

Galiausiai, S.Skvernelio pokalbiai Varšuvoje neabejotinai turės atgarsių ir Lietuvos vidaus politikoje. Viena vertus, tai gali sukelti kai kurių Lietuvos politikų kritiką dėl galimų nuolaidų Lenkijai, pavyzdžiui, sprendžiant asmenvardžių rašybos asmens tapatybės dokumentuose klausimą. Be to, neatmestinos ir trintys tarp premjero ir pagrindinių šalies užsienio politikos formuotojų. Kita vertus, aktyvesnis bendravimas su Lenkijos valdančiaisiais gali sustiprinti S.Skvernelio pozicijas derybose dėl koalicijos su socialdemokratais, pavyzdžiui, svarstant dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos paramos Vyriausybės pasiūlymams. Ir galvojant apie 2019 metus, jei premjeras pasakys „taip“, jis jau nebebus užsienio politikoje jokio įdirbio neturintis kandidatas. Bet, žinoma, pokalbiai Varšuvoje yra tik vienas pirmųjų ėjimų, po kurio turės sekti kiti, vis sudėtingesni.

Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius