Rusija ir jos praeitis

Sergiejus Lebedevas yra 1981 m. Maskvoje gimęs rašytojas. Apie naująjį jo romaną, tiksliau sakant, šio romano vertimą į vokiečių kalbą pavadinimu „Žmonės rugpjūtį“, su rašytoju kalbėjosi Berlyno nepriklausomų kairiųjų laikraščio „Tageszeitung“ bendradarbis Stefanas Hochgesandas.

Štai esmė: Rusija 1991-aisiais. Vyksta pučas prieš M. Gorbačiovą. Neskaidriais ginklų ir naftos sandoriais nesąžiningi žmonės susišeria milijonus, o archeologai kolekcininkams nelegaliai parūpina iškasenų lobius.

Tuo metu į šias intrigas įsivėlęs romano pasakotojas atranda savo močiutės dienoraštį ir ima suprasti, jog tarybiniams rusams būdingas tylėjimas apie praeitį, įsibėgėjęs jau nuo 1917 m., pagaliau turi liautis.

Žurnalistas St. Hochgesandas pokalbio pradžioje pastebėjo, jog romanas „Žmonės rugpjūtį“ pirmiausia ir išėjo išverstas į vokiečių kalbą, nes „ilgai atrodė, jog Rusijos leidykloms originalas per opus. Tačiau 2016-ųjų sausį jis vis dėlto pasirodys ir rusų kalba. Kodėl leidykla „Alpina“ tam pasiryžo?

„Tai nedidelė leidykla, – atsakė S. Lebedevas. – Bendrauju tiesiai su leidėju. Didelėse leidyklose daug tarpininkų, o tai reikalus komplikuoja, nes kiekvienas nori apsisaugoti nuo galimų problemų, dėl to visais atvejais rankraštį lengviau atmesti negu priimti.“

„O kaip konkrečiai pasireiškia Rusijos valstybės spaudimas autoriams?“ – klausė vokietis žurnalistas.

„Jeigu pažvelgsite į knygų rinką, iš pirmo žvilgsnio atrodys, kad leidyklų, didelių ir mažų, labai daug. – atsakė S. Lebedevevas. – Tačiau tai klaidingas įspūdis. Tris ketvirtadalius rinkos kontroliuoja kartelis – „Eksmo“.“

Tiesiogiai valstybei šis monstras nepriklauso, tačiau jo galva yra vyriausybės patikėtinis. Ir, kaip suprantu, vyriausybė šį projektą konstravo ir prastūmė, teigė rašytojas.

Toliau S. Lebedevas aiškino, kad su šiuo karteliu jis jau buvo išleidęs savo debiutinį romaną, tačiau, tik sukūręs antrąjį, pajuto pirmuosius „bandymus cenzūruoti“.

„Tąsyk Rusijos parlamentas darbavosi prie įstatymo prieš vadinamąją „homoseksualistų propagandą“, – dėstė rašytojas. – Mano antroji knyga, kurios vokiškosios versijos dar nėra, pasakoja apie jaunimą – pačią paskutiniąją Sovietų Sąjungos kartą. Užtat leidėjas man ir sakė: „Tavo veikėjai, nors ir nėra gėjai, bet visa atmosfera, kurią knygoje kuri, yra gėjiška. Sakau Tau norėdamas gero – prašau išimk visa tai. Nes mūsų skaitytojai to nesupras“.

Šitaip leidėjas kalbėjo man dieną po to, kai įstatymas įsigaliojo. O aš jam sakiau: „Tu tik bijai šito įstatymo. O jei kitą kartą parašyčiau asmeniškai apie V. Putiną? Ką tuomet turėčiau išbraukti pirmiausia?“

Klausimas liko be atsakymo. „Po to aš ir nutraukia ryšius su šia leidykla“, – tarė S. Lebedevas.

Žurnalisto klausiamas toliau dėl požiūrio į homoseksualus Rusijoje, rašytojas tvirtino, kad „tuoj po 1990-ųjų homofobijos Rusijoje kaip ir nebuvo. Ji atsirado paraleliai su stiprėjančiomis represijomis iš valstybės pusės.

Apskritai, XX a. Rusijos kultūros negalima suprasti atskirai nuo išgyvenimų lageriuose, kalėjimuose, kariuomenėje. Būtent ten homoseksualai buvo laikomi žemiausia kasta.

Priespaudai valstybėje didėjant, reikėjo mažumos, kuriai priklausančiuosius būtų galima smerkti kaip įtartinus amoralistus. Taip ir buvo Sovietų Sąjungoje. Tada ir prasidėjo kalbos apie moralines vertybes, kurias reikia išsaugoti. 

„Tačiau Rusijoje juk žinoma, kad valstybės herojus Pjotras Iljičius Čaikovskias buvo, na, žydras“, - priminė žurnalistas St. Hochgesandas.

„Aišku“, – atsakė S. Lebedevas.

„Tai kaip sopranų pasaulio žvaigždė Ana Netrebko gali dieną bičiuliautis su V. Putinu, o vakare dainuoti Čaikovskio ariją“, – klausė toliau žurnalistas.

„Ogi todėl, kad tokiems žmonėms dar ne per toli nuo sovietino mąstymo būdo“, – atsakė S. Lebedevas. – Jie nemato jokio prieštaravimo iš vienos dienos į kitą mainyti požiūrius.“

„Rusijoje galvojama taip: „Čaikovskis, taip, buvo gėjus, bet mes ne dėl to jį mylime. Jei esate nacionalinis herojus, galime dėl Jūsų padaryti mažytę išimtį. Tačiau prašome to nerodyti ir nesakyti ktiems, prašome neafišuoti to“. Manau, kad daugelis Rusijos menininkų turi du veidus“, – darė išvadą  S. Lebedevas.

„Savo romane „Žmonės rugpjūtį“ pasakojate apie veikėjus, susikuriančius kalbą, kuria galima kalbėti, bet nieko nepasakyti“, – sakė žurnalistas.

„Taip, – patvirtino S. Lebedevas. – Didelė tarybinės kultūros dalis kaip tik plėtojosi toje nutylėjimo kalboje. Ją galima vadinti ir pavadavimo kalba, atstovaujančia tikram, nuoširdžiam kalbėjimui.

„Jums buvo vos 10 metų, kai griuvo geležinė uždanga“, – klausė toliau žurnalistas.

„Taip, buvau vėlyvojo sovietmečio vaikas, dar augintas su įsitikinimu, jog gyvenu amžinoje Tarybų Sąjungoje. Tik 1991-aisiais pastebėjome, jog kažkas labai dramatiškai keičiasi.

Tada ir mano močiutė atvėrė duris į praeitį. Iki tol mūsų šeimos istorija buvo prasidėjusi tik 1917 m., po Spalio revoliucijos. Niekada nė žodžio negirdėjau apie tai, kas galėjo būti anksčiau.

Pasirodo, mano prosenelis buvo  aukšto rango karininkas caro armijoje. Tačiau mūsų bute kabojo tik jo fotografija raudonarmiečio uniformoje, į šią armiją jis įstojo 1918-aisiais.

Taigi laikai prieš revoliuciją tarsi neegzistavo, jie buvo absoliučiai paslėpti. Tik 1991 m. močiutė atidarė praeities skrynią, staiga paaiškėjo, jog turėjome netgi vokiečių prosenelių, tarp jų – kilmingieji ir emigrantai“, – sakė S. Lebedevas.

„Jūsų romane taip pat figūruoja močiutė, kuri savo anūkui sukuria išgalvotą istoriją?“ – klausė žurnalistas.

„Taip, romanas – pusiau autobiografinis. Man išaiškėjo, kad močiutė buvo profesionali redaktorė, 40 metų dirbusi politinių knygų leidykloje, net prie Lenino raštų leidimo.

Tada pastebėjau ir tai, kad močiutė ir mūsų šeimos istoriją parašė kaip profesionali, save pačią cenzūruojanti redaktorė – visada nujaučianti, ką reikėtų pateikti taip, kad nekiltų nepatogių klausimų. Po pirmojo nustebimo, kiek daug naujo ji mums apie praeitį papasakojo, kilo antrasis nustebimas, kiek vis dėlto daug ji dar apie ją nutylėjo“, – pasakojo S. Lebedevas

„O ką nutylėjo?“ – jo perklausė.

„Panašiai, kaip pasakoju romane. Mano tėvas gimė 1941-aisiais per karą. Jis niekada savo tėvo nematė. Tai buvo tiems laikams normalu. Todėl jis turbūt ir nesuabejojo mano močiutės pateikta versija. O aš įtariu tamsesnę paslaptį. Dienoraštyje yra užuominų, kad jis tiesiog dingo.

Visa tai vyko prieš 70 metų. Nebėra gyvų liudytojų, ir, net jeigu tokių dar būtų, jie iš visų jėgų stengtųsi paslaptį išsaugoti. Tai paradoksalu, tačiau vienintelis būdas praeitį suprasti yra parašyti romaną.

Jei praeitį paverti fikcija, jei įsivaizduoji, kokia ji galėjo būti, tai yra būdas, bent man, su ja susidoroti. Aš suvokiu, kas buvo, iš to, ko nebuvo“, – tikina S. Lebedevas.

„Jūsų romano neįvardytas pasakotojas įsipainioja į nelegalią veiklą su archeologais po Sovietų sąjungos žlugimo. Bet, atrodo, kad jam svarbiausia ne pinigai, o įdomios istorijos, ar ne?“ – klausia žurnalistas.

Autorius atsako: dešimtojo ano šimtmečio pačioje pradžioje, prasidėjus laisvajam ūkiui, daug kas taip įsipainiojo. Vėliau, aukso karštligei aprimus, tapo vis aiškiau, jog šitokia veikla tebuvo kelias suprasti kai kuriuos kitus dalykus: reikėjo uždirbti pinigų, kad atrastum, kuo gali būti.

Todėl tie ankstyvieji metai po 1991-ųjų ir buvo tarsi pasakų laikai be limito. Tai reiškė: dabar arba niekad. Kurį laiką net lengva buvo patekti į archyvus, kurie dabar vėl užrakinti. 

„Taigi, jeigu Jūs nebegalite daugiau tirti, tai Jūs fikcionalizuojate. Tačiau kaip tai priveda Jus arčiau prie atsakymų į Jūsų klausimus?“ – klausia toliau vokietis žurnalistas.

„Tiesą sakant, nebandau išsiaiškinti, kas iš tikrųjų įvyko. Net ir paminklas negali konstruoti atmintį, o tik palaikyti gyvą kolektyvinį atsiminimą. Ir kaip tik tai esame Rusijoje užrakinę – bendrąjį atminties lauką. O aš banday jį rekonstruoti.

Bet tik kaip išeities tašką būsiems autoriams ir tyrėjams. Neieškau galutinių tiesų. Niekuomet nesuprasiu, kas ir koks buvo mano diedukas – arba bet kuris kitas tų laikų žmogus.

Tačiau tuomet, kai įsisąmoninama, jog atsiminimų į juos lynas buvo nukirstas, imama galbūt suprasti, kokie kabeliai su kuo ir kaip galėjo būti susieti.

Tai kažkas panašaus į geologiją arba archeologiją“, – teigia pats aštuonerius metus kaip geologas dirbęs rašytojas S. Lebedevas pokalbyje su Berlyno dienraščio „Tageszeitung“ bendradarbiu Stefanu Hochgesandu.