Reguliuodama internetą Rusija eina Kinijos pėdomis

Natūrali reakcija į tai tėra gūžtelėjimas pečiais. Rusų biurokratai ir taip elgiasi, kaip nori. Papildomas teisės aktas įstatymų rinkiniuose padėties smarkiai nepakeis. Tačiau naujosios priemonės trukdys Rusijoje veikiančioms užsienio kompanijoms. Be to, tai yra didelis žingsnis „suverenaus“ interneto sukūrimo link, kad Rusija galėtų atsijungti nuo likusio pasaulio. Tiesa, šiuo tikslu Kremliui taip pat teks sukurti domenų vardų sistemos (Domain Name System, DNS) rusiškąją versiją, ir tai užtruks dar kelerius metus.

Šiuo atveju svarbiausias klausimas – ar iš tiesų Rusija eina kiniškojo represijų modelio link. Jis apima plačiai paplitusią sekimo technologiją, nustatančią įvairias individualias savybes bei veiklas ir pagal algoritmus atrenkančią tendencijas, kurias valdžia laiko įtartinomis.

Kaip aiškinama naujausioje žmogaus teisių gynimo organizacijos „Human Rights Watch“ (HRW) ataskaitoje, tai gali būti telefono numerio pakeitimas, šifravimo technologijos naudojimas arba dar akivaizdesni rodikliai: kritiško turinio skelbimas socialiniuose tinkluose arba susitikimas su žinomais opozicijos atstovais.

Toks modelis taikomas okupuotame vakariniame Kinijos Sindziango regione (arba Rytų Turkestane, jei prisimenate jo ikikomunistinę nepriklausomybę). Daugelis mano, kad tokia pat sistema bus įvesta Tibete bei kitur.

Iš pirmo žvilgsnio sunku įsivaizduoti Kremlių, įgyvendinantį panašią programą. Rusijos valstybės administracijos pajėgumai, švelniai tariant, yra riboti. Etninės ir religinės mažumos yra paklusnios arba kontroliuojamos vietinių satrapų – kaip kad Čečėnijoje. Rusijos režimas leidžia tam tikrą pliuralizmą politikoje ir žiniasklaidoje, bet Kinijos komunistų partija to netoleruotų.

Tačiau kaštai ir sunkumai kuriant tokias sekimo sistemas mažėja. Kinija jau atliko sunkiausią darbą, tad Rusija ir kitos šalys galės tas sistemas įsidiegti pigiau ir paprasčiau. Kinijai patiktų galimybė surinkti dar daugiau duomenų apie užsieniečius, tad ji gali nuspręsti, jog pasidalyti šia technologija atitiktų jos interesus.

Tai galėtų apriboti opozicijos veiklą didžiuosiuose miestuose. Tai padėtų režimui užkirsti kelią regionų gyventojų ir darbininkų nepasitenkinimui (pastaraisiais metais keliančiam didesnį susirūpinimą nei viduriniosios klasės protestai). Tai padėtų sekti užsienio šnipus – tikrus ir įsivaizduojamus.

Kitas klausimas – ką dar Rusija gali nusikopijuoti nuo Kinijos? Maskva aiškiai negali sau leisti taškyti tiek pat pinigų pažangiems ginklams. Be to, Kremlius negali skirti milijardų dolerių neskaidriems infrastruktūros projektams; tai yra mėgstamiausias Kinijos metodas kurti ekonominės, politinės ir diplomatinės įtakos placdarmus.

Tačiau Rusija gali nusižiūrėti būdą, kaip Kinija išnaudoja savo diasporą. Kinų žvalgybos tarnybos puikiai moka panaudoti kaip šnipus etninius kinus, turinčius kitų šalių pilietybes. JAV ir kitų valstybių kontržvalgyba vis garsiau kalba apie savo susirūpinimą dėl šios problemos.

Rusų žvalgybos tarnybos daro tą patį, bet daugiausiai – tik savo buvusioje sovietų imperijoje. Vis dėlto jos gali nusižiūrėti nuo kinų ir išnaudoti savo diasporą ir kitose šalyse.

Tačiau žvalgyba tėra tik dalis paveikslo. Kinija savo diasporą taip pat naudoja kaip politinį ginklą: pavyzdžiui, organizuotų protestų dėl Tibeto ir Taivano, šaltinį. Kinija grasina universitetams, nepalaikantiems Pekino pozicijos šiais ir kitais klausimais, kad kinų studentai, atnešantys daug pajamų toms aukštosioms mokykloms, išeis kitur.

Strateginis Rusijos ir Kinijos aljansas yra menkai tikėtinas. Tačiau net ir jų apsikeitimas taktikomis keltų nerimą.