Regioninė atskirtis – padėtis be išeities?

Lietuva neturi tokios didelės problemos kaip Latvija, kur kartais sakoma, kad yra Ryga ir visa kita. Lietuvoje yra ne vienas miestas, turintis savo išskirtinumą ir sėkmės istoriją. Tačiau regioninė atskirtis išlieka viena iš opiausių ir sunkiausiai išsprendžiamų problemų.

Kaip pamatuoti regioninę atskirtį? Visų pirma – pajamų nelygybė. Ji nėra dramatiška, Kaunas ir Klaipėda atlyginimais nuo Vilniaus atsilieka tik maždaug dešimtadaliu. Tačiau, pavyzdžiui, Panevėžyje  vidutinis darbo užmokestis yra maždaug penktadaliu, o Šiauliuose ketvirtadaliu mažesnis nei Vilniuje. Mažesniuose miesteliuose atotrūkis yra dar didesnis.

Tiesa, šie skirtumai nėra tokie dideli vertinant skirtingų miestų gyventojų perkamąją galią. Taip yra todėl, kad mažesniuose miesteliuose būsto ir daugelio profesinių paslaugų kainos yra gerokai mažesnės nei Vilniuje. Be to, pastarąjį dešimtmetį daugelio miestų atlyginimų atotrūkis nuo Vilniaus beveik nedidėjo, o kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, Kaune net sumažėjo.

Tačiau apie gilėsiančią regioninę atskirtį signalizuoja gyventojų skaičiaus pokyčiai. Nuo 2001 metų iki šių metų pradžios Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 18 procentų arba 640 tūkstančiais. Bet už šių skaičių slepiasi labai skirtingos tendencijos. Pavyzdžiui, Vilniaus apskrityje gyventojų skaičius sumažėjo tik 5 procentais, o Šiaulių, Tauragės ir Utenos apskrityse – maždaug 27 procentais.

Vis tik svarbiausia yra ne gyventojų skaičius – galima rasti laimingų, klestinčių ir konkurencingų valstybių, kuriose gyvena mažiau gyventojų nei Lietuvoje. Daug svarbesnė yra visuomenės struktūra. Deja, čia regioniniai skirtumai ir būsimos problemos dar akivaizdesnės. Per tą patį laikotarpį darbingo amžiaus gyventojų Vilniaus apskrityje sumažėjo tik 1,6 procento, daugelyje kitų apskričių sumažėjo apie 15 proc., o Šiaulių ir Utenos apskrityje – daugiau nei penktadaliu.

Apie regiono ateities potencialą ir problemas daug pasako ir vaikų skaičius. Čia situacija yra, deja, dar liūdnesnė. Nuo šio amžiaus pradžios vaikų iki 15 metų Lietuvoje sumažėjo beveik 40 procentų. Daugelyje apskričių jų sumažėjo daugiau nei per pusę, ir tik Vilniaus apskritis gali pasiguosti šiek tiek kuklesniu, bet vis tiek 18 proc. siekusiu kirtimu.

Mažėjantis vaikų ir darbingų gyventojų skaičius signalizuoja apie būsimus iššūkius. Ši tendencija apsunkina investicijų pritraukimą ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimą. Vilniaus apskrityje sukaupta du trečdaliai visų tiesioginių užsienio investicijų, o Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritys drauge yra pritraukusios daugiau nei 90 proc. visų užsienio investicijų.

Lietuva turbūt netaps vienu dideliu kurortu, tačiau senėjančiame ir vis turtingesniame pasaulyje kiekvienas regionas gali rasti neišnaudotų galimybių ir neužpildytų nišų.

Investicijų ir darbo vietų trūkumas neskatina atlyginimų augimo, o miestas negali tapti traukos centru jauniems, ką tik išsilavinimą įgijusiems darbuotojams. Galiausiai be jų vėl sunku tikėtis ir vidaus, ir užsienio investicijų – įsisuka užburtas ratas. Ar įmanoma jį nutraukti ir kiek pastangų tam skirti?

Regioninė atskirtis ir merdėjantys miestai nėra unikali Lietuvos problema – net JAV ir kitos turtingos valstybės turi užgesusių, praeityje skaisčiai švietusių pramoninių miestų. Ir, deja, jų atgaivinimas yra labai nelengva užduotis. Dažniausiai ekonomistai teigia, kad vyriausybės turi rūpintis žmonėmis, o ne teritorijomis. Kitaip sakant, karjerą pradedančių jaunuolių ir kitų specialistų migracija į didesnius ir dažniausiai produktyvesnius regionus yra natūralus procesas, kurio metu jie turi daugiau galimybių, įgauna daugiau patirties, sukuria didesnę pridėtinę vertę ir gauna didesnes pajamas.

Karjeros galimybės žinoma yra svarbiausias kriterijus renkantis gyvenimo vietą, tačiau greta yra daugybė kitų veiksnių – laisvalaikio galimybės, mokyklų, sveikatos apsaugos ir kitų viešųjų paslaugų kokybė. Perskirstant valstybės biudžeto ir ES paramos fondų lėšas galima sustiprinti mažesnių miestelių konkurencinį pranašumą, bet patirtis rodo, kad to neužtenka.

Lietuvoje savivalda yra silpna, įgaliojimai ir galios – ribotos. Gana skurdūs biudžetai, beveik neegzistuojančios galimybės nustatyti patrauklesnius mokesčių tarifus – visa tai  suvaržo savivaldybių galimybes pritraukti investuotojus ir gyventojus. Žinoma, charizmatiški, talentingi ir patriotiški savivaldybių darbuotojai gali pasiekti labai daug net ir su ribotais finansiniais ištekliais. Bet ar žinojote, kad rinkimus laimėjusio savivaldybės tarybos nario darbas yra laikomas visuomenine veikla, už kurią atlygis dažniausiai nesiekia nė pusės minimalaus atlyginimo? Savivaldos reformos kryptis yra aiški.

Suvokiant natūralias regioninės atskirties priežastis, nereikėtų atmesti galimybės, kad šiame amžiuje matysime besikeičiančias tendencijas – iš spūsčių ir triukšmo varginamų didmiesčių gyventojai pasuks į mažesnius miestelius. Vis mažesnė dalis profesionalų bus pririšti prie savo darbo vietos, vis daugiau darbuotojų dirbs nuotolinį darbą. Vis svarbiau bus ne greitkeliais ir geležinkeliais pervežti prekes ar savo kūną, o greitai ir patikimai perduoti duomenis. Šiandien inžinierius į darbą važiuoja valandą sugaišdamas spūstyse, rytoj gal gerdamas kavą ant Bridvaišio ežero kranto valdys 3D spausdintuvus, esančius Kruonio pramoniniame parke.

Pigios darbo jėgos era jau praeityje, o regionai turės specializuotis ir ieškoti kitų konkurencinių pranašumų. Jau turime kurortinių miestelių, kurie vietos ir užsienio turistų sulaukia ištisus metus. Lietuva turbūt netaps vienu dideliu kurortu, tačiau senėjančiame ir vis turtingesniame pasaulyje kiekvienas regionas gali rasti neišnaudotų galimybių ir neužpildytų nišų – įvairiausių sveikatingumo, rekreacijos, gydymo, slaugos, sporto ir kitų pramogų paslaugų reikės vis daugiau. Tikėtina, kad 21 amžiuje dominuos ne daiktų gamintojai, o naujus poreikius kuriantys, potyrius generuojantys, sveikatą palaikantys ir laisvalaikį užpildantys verslai.