Raudonosios diarėjos realizmas

Gegužę galima drąsiai karūnuoti komunizmo arba kairumo mėnesiu. Jau pirmąją jos dieną minime vadinamąją Darbo žmonių šventę. Po keturių dienų – paties Karlo Marxo (1818–1883) gimtadienis, o dar po kelių parų, žiūrėk, jau ir tariamos pergalės prieš fašizmą minėjimas.

Trata pionierių būgneliai, gaudžia trimitai. Ore sklando šūkiai: "Negalima painioti meno/ ekonomikos/ verslo/ grožio/ sporto/ politikos su politika!", "Valio, draugai!", "Marš marš, darbo klase, Vovačka jums kelia dvasią!", "Savi šaudė į savus!" ir kitos skambios sentencijos.

Gatvėse marširuoja geležėlėmis apsikarstę Didžiojo tėvynės karo veteranai, kurių kasmet vis daugėja, bei su gamta susilieti trokštančios nudistės, nešinos bandito Josifo ir sifilitiko Iljičiaus atvaizdais. Savo vietą tarp visos šios faunos nesunkiai atranda ir egzotiškų religijų išpažinėjai, veganai, marihuanos mėgėjai bei įvairiausio plauko paleistuviai. Kitaip tariant, gegužė yra būtent tas metų laikas, kai gamta galutinai pabunda, o oras prisipildo krikščioniškos atjautos savo artimui arba, dar kitaip, meilės žmogui.

Šių metų gegužė ypatinga dar ir tuo, jog 2018 m. sukanka pusė šimto metų dviem su komunizmu tiesiogiai susijusiems įvykiams, kurie dar ir labai siejasi su dabartinėmis politinėmis tendencijomis. Kalbame apie 1968-ųjų įvykius Prancūzijoje ir tuometėje Čekoslovakijoje.

Paryžiaus gegužės riaušėms ir Prahos pavasariui šiemet sukanka lygiai 50 metų. Tai – du XX a. 7-ojo dešimtmečio nutikimai, lyg lakmuso popierėlis atskleidžiantys skirtingą Europos regionų patirtį ir netgi turintis įtakos šiuolaikiniams politiniams procesams. Įdomiausia, jog abu šiuos įvykius vienija du artimai susiję vardikliai – kairumas ir naivi jo interpretacija.

7-asis dešimtmetis buvo keistas laikotarpis, kai negrįžtamai keitėsi Vakarų visuomenė, gyvenimo būdo tendencijos ir požiūris į tam tikrus dalykus. Viskas kairėjo. Kadangi Vakarų šalys tuo metu išgyveno ekonominį klestėjimą, proletariato revoliucijos jose buvo vargiai įmanomos. Vis dėlto kairumo virusas neišnyko, jis mutavo ir rado naujas nišas plitimui bei ėmė gerokai giliau ir subtiliau skverbtis į Vakarų visuomenės gyvenimą.

Iki 1968 m. šios tendencijos Vakarų visuomenėse ryškėjo gerokai ramiau, tačiau būtent tais metais viskas prasiveržė agresija ir smurtu.

1968 m. gegužę Paryžiuje kilo jaunimo ir darbininkų maištas, siautęs bene visą mėnesį bei išvertęs iš prezidento posto Charlesį de Gaulle'į (1890–1970). Tikras Antrojo pasaulinio karo didvyris (ne kokia NKVD kraugerė žiurkė), kurio prezidentavimo metais Prancūzija pasiekė ekonominį klestėjimą, buvo gėdingai nustumtas.

Pasak senolių, gegužės 10-ąją nemiegojo visas Paryžius: gatvėse kaukė policijos, greitosios pagalbos ir gaisrinės automobilių sirenos, siautė gaisrai ir sproginėjo ašarinių dujų balionai. Ne, tai ne viso pasaulio proletarai susivieniję siaubė Lotynų kvartalą ir kitus žymius Meilės miesto rajonus.

Su darbininkais ir profsąjungomis nesunkiai susitarė tada dar jaunas Jacquesas Chiracas (1932), o pastariesiems užteko proto neklausyti seno raganiaus Jeano Paulo Sartre‘o (1905–1980) paistalų apie artėjantį inteligentų ir darbininkų rojų.

Čia siautėjo jaunuomenė. Kodėl? Dėl ko tai vyko? Kuo neįtiko kaklaraiščius, megztinius aukštomis apykaklėmis, švarkus ir aptemtas kelnes vilkintiems jaunuoliams Ch.de Gaulle‘io tvarka? Kodėl jie buvo priversti statyti barikadas ir siaubti Paryžių? Atsakymo jie ir patys gerai nežinojo nei tada, nei dabar, jie tik užsimena, jog tai buvo visą kartą paženklinęs įvykis (kad ir ką tai reikštų).

Kai kurie senoliai mano, jog Ch.de Gaulle‘io laikai buvo per griežti, nes jaunuoliams neleido sanguliauti viešose vietose, o ir K.Marxo bei to paties J.P.Sartre‘o kūryba nebuvo dėstoma universitetuose. Ir dar daug ko vargšams nebuvo leidžiama. Ir šiaip Ch.de Gaulle‘is buvo per senas visais atžvilgiais. Todėl ir pakilo jaunimas į kovą prieš kapitalizmą, vartotojiškumą ir, suprantama, JAV imperializmą. Ir taip vis kyla ir kovoja jau bene pusę amžiaus.

O kas vyko tuo pat metu anapus Berlyno sienos, kur buvo pastatytas socializmas ir visi buvo lygūs? Varšuvos pakto šalyse šios tendencijos nebuvo itin jaučiamos, nors ir ten savų pokyčių neišvengta. SSRS nomenklatūra pašalino iš valdžios kukurūzų manijos apsėstą neurotiką Nikitą Chruščiovą (1894–1971) ir patupdė į jo vietą žymiausių antakių savininką L.Brežnevą (1906–1982).

Viskas tuo ir būtų pasibaigę, jeigu ne viena sovietinio bloko valstybė Čekoslovakija, kuri sumanė eksperimentuoti. Iš pradžių ji iškėlė į valdžią tokį Aleksandrą Dubčeką (1921–1992), o šis ir sako: "Kurkime socializmą humanišku veidu." Tik štai niekas čekams ir slovakams nepasakė, kad socializmas "humanišku veidu" yra toks pat oksimoronas, kaip ir Rusijos užsienio politika be kaimyninių šalių terorizavimo.

Ir prasidėjo reformos: buvo atlaisvinti cenzūros varžtai, sumažėjo teroro, proletarai buvo skatinami labiau įsitraukti į valstybės valdymą ir dar daug kas buvo daroma, kad Čekoslovakija būtų panaši į normalią valstybę. Ir nors tas normalumas, pasak amžiną atilsį Milošo Formano (1932–2018), buvo kamuojamas spazmų bei atskiestas baime, Čekoslovakijos visuomenė vis labiau laisvėjo.

Visa tai senolių vadinama Prahos pavasariu. Jo metu prieš socializmą nukreiptų publikacijų sparčiai daugėjo, netrukus šios ėmė dominuoti, o galų gale net pasigirdo balsų, raginančių Čekoslovakiją trauktis iš Varšuvos sutarties organizacijos. "Užčiaupk juos", – pasakė Leonido antakiai A.Dubčekui, o šio smaili nosis atsakė: "Negaliu".

Ir štai kur buvęs, kur nebuvęs į Prahą atėjo ruduo – SSRS tankų pavidalu. Nustebo čekai pamatę tankus, lipo ant jų, bandė įguloms aiškinti, kad šie ne ten atvažiavę. Bet pasigirdo automato šūvis ir socializmo humanišku veidu eksperimentas buvo baigtas.

Štai tokia tad gegužės istorija, nutikusi prieš 50 metų – dvi šalys, viena karta, viena ideologija, skirtingi likimai ir patirtys.



NAUJAUSI KOMENTARAI

to Yla

to Yla portretas
Eik, padildyk savo smaigalį priešais Volodės Putino nuotrauką

ACTO GARINTOJŲ ASOCIACIJOS PIRMININKAS

ACTO GARINTOJŲ ASOCIACIJOS PIRMININKAS portretas
KODĖL NIEKO NERAŠOMA APIE BADAUJANČIUS PRIE PREZIDENTŪROS???

Tam Yla

Tam Yla portretas
Fufaikinis komentaras tavo.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Virtualus linčo teismas
    Virtualus linčo teismas

    Dar nespėjęs apšilti kojų naujasis švietimo ministras susidūrė su nepagražinta švietimo bendruomenės realybe. Vos švenčių proga ir taktiniais sumetimais ministerijos apsiaustį nutraukė oresnių darbo sąlygų reikalaujant...

    1
  • Naujieji Rusijos ginklai, dėl kurių iš tikrųjų turėtume nerimaut
    Naujieji Rusijos ginklai, dėl kurių iš tikrųjų turėtume nerimaut

    Iš Rusijos sklinda apsčiai bauginamų žinių apie karinius pasiekimus. Viena jų – apie „Poseidon“, didžiulę branduolinę torpedą arba droną. Rusija noriai skleidžia informaciją apie šio aparato veikimo atstumą ir gali...

    3
  • Kietasis nusileidimas
    Kietasis nusileidimas

    Iki ašarų miela Senoji Europa. Su Akropoliu, Pizos ir Eifelio bokštais, Brandenburgo vartais, Šv. Šeimynos bažnyčia ir Vavelio katedra, Gedimino pilimi. Ir be Big Beno. ...

    3
  • Penki išbandymai verslui 2019 metais
    Penki išbandymai verslui 2019 metais

    Prasidėję 2019-ieji žymi naują pasiekimą mūsų nepriklausomos šalies istorijoje – dar niekada ekonominė plėtra nesitęsė tiek ilgai. Tai gera žinia ir šalies gyventojams, ir verslui. Siekiant pratęsti ekonominės sėkmės istorij...

  • Dekoruoto patriotizmo monopolis
    Dekoruoto patriotizmo monopolis

    Šalyje yra daug "specialistų", kurie gali akimirksniu identifikuoti: šitas – tylintis tautos priešas, o va, anas su plakatu ir megafonu – patriotas. Dažniausiai tokie virtuvės sociologai mėgsta vienais apatiniais ...

    20
  • Melo kojos
    Melo kojos

    Paskatinimą visuomet elgtis sąžiningai prisimenu kaip vieną pirmųjų sąmonėn įstrigusių dalykų. Iš pradžių tiesos sakymo svarbą galvon kalė artimieji, paskui pasisekė turėti mokytoją, kurios apgaudinėti nesinorėjo taip stipriai, kad s...

    8
  • Karių tauta!
    Karių tauta!

    Vienas austrų poetas, atvažiuodavęs pas mus antrosios nepriklausomybės apyaušriu, matydavo gatvėse besiskeryčiojančius vadinamuosius marozus. Nesistebėdavo, sakydavo: o, lietuviai, karių tauta! Karių tauta skeryčiojasi toliau, ypač interneto...

    25
  • Žemės kalbos žodynas
    Žemės kalbos žodynas

    Norite į Rojų? O gal į žemiškesnius Londoną, Berlyną, Veneciją ar Jeruzalę? Nei skrydžio bilietų, nei atostogų neprireiks – užteks ir vieno savaitgalio, kad aplankytumėte šmaikščiai pavadintas Lietuvos vietoves. Visa &s...

  • Trečią kartą ant to paties grėblio
    Trečią kartą ant to paties grėblio

    Pastaruoju metu akivaizdžiai matyti suaktyvėjęs verslo ir vyriausybės noras atverti kelius eksportui į Kinijos rinką. Ir tai suprantama, nes turbūt visiems žinoma aksioma, kad stiprios šalies ekonomikos pagrindas – tvarus, ne žaliavų, ta...

    4
  • Norėtų viską pamiršti?
    Norėtų viską pamiršti?

    Prabėgus dviem dešimtmečiams, Jis tebevaldo šalį ir retas bepamena, kaip Jis tapo šiuolaikiniu caru. Gimė Jis 1952-ųjų spalio 7 d. Sovietų Sąjungoje, o būdamas paaugliu susižavėjo slaptosiomis tarnybomis ir valandų valandas pra...

    8
Daugiau straipsnių