Raudonojo maro atlaidai

Jis sužinojo, jog tai nutiko prieš mėnesį, žmonės čia budėjo nuo 11 val. vakaro iki 6 val. ryto. Jie nujautė, kad specialusis KGB smogikų būrys "Alfa" pakeliui, ir buvo pasiryžę jį sustabdyti. Larsas parodė į netoliese esantį statinį ir paklausė: "Susirinkusieji gynė šį pastatą?" Jam atsakė: "Visi čia atėjo numirti" (reikia suprasti, jog jie taip troško laisvės, kad buvo pasiryžę net mirčiai).

1991-ieji grupei "Metallica" buvo ypatingi, mat rugpjūtį jie išleido vieną geriausių savo albumų – "Juodąjį" ("The Black Album"). Praėjus kelioms dienoms po šio albumo pasirodymo, Maskvoje šutvė iš nomenklatūros elito nesėkmingai bandė įvykdyti valstybės perversmą. Tų pačių metų rugsėjo 28 d. grupė "Metallica" (kartu su keliais kitais roko ansambliais) gavo galimybę netoli Maskvos surengti gigantišką nemokamą koncertą, į kurį susirinko daugiau nei 1,5 mln. žmonių.

Dundėjo būgnai, griaudėjo gitaros, žmonės šėlo (net kai kurie uniformuotieji bandė kvailioti mojuodami virš galvų savo švarkais), ir raudonasis monstras, daugiau nei 70 metų gąsdinęs žmoniją, buvo išsprogdintas į gabalus. Koncerto metu minioje plevėsavo ne viena JAV vėliava, o Šaltąjį karą pralaimėjusioji pusė džiūgavo kartu su nugalėtojais.

Tiesa, ne viskas tą dieną buvo pozityvu. Jėgos struktūrų atstovai, pavesti saugoti renginį, neretai įsiveldavo į konfliktus su žiūrovais, tad tą dieną ne viena galva buvo perskelta ir ne vienas kraujo lašas sudrėkino Rusijos velėną.

Veikiausiai tuo pat metu kažkur po žemę tebeklajojo jaunas KGB papulkininkis (1952), kurio veidas dar nebuvo paženklintas botokso injekcijų. Jo skruostais turbūt riedėjo ašaros, o lūpos kuždėjo savąją mantrą: "Didžiausia geopolitinė XX a. katastrofa."

Tuometis Kremliaus valdovas, didysis "reformatorius" bei "demokratas" Michailas (1931) veikiausiai irgi nebuvo patenkintas savųjų "glastnost" ir "perestroikos" rezultatais.

Galima spėti, jog jis taip pat paniurusiu žvilgsniu, spoksodamas pro langą, klausė savęs: "Kaip tai galėjo nutikti? Kaip didžiausia pasaulio imperija, gebėjusi surinkti gausiausią žmonijos istorijoje armiją, pasidavė be šūvio? Kodėl valstybė, kurioje klestėjo lygybė ir darna, kurioje iš vienų buvo atimama pagal galimybes ir kitiems atiduodama pagal poreikius, žlugo?"

Kaip didžiausia pasaulio imperija, gebėjusi surinkti gausiausią žmonijos istorijoje armiją, pasidavė be šūvio?

Viskas veikiausiai prasidėjo XX a. 8-ame dešimtmetyje. Tuo metu blaiviausi SSRS nomenklatūros protai turbūt suprato, kad socializmas ir komunizmas nepasiteisino.

Tarp susipratusiųjų veikiausiai buvo ir KGB šefas Jurijus Andropovas (1914–1984), iš kitų sovietų vadeivų išsiskyręs išprusimu bei guviu protu. Jo šeimininkavimo Kremliuje laikais KGB įgijo tokių galių, kokių turėjo tik valdant carui Josifui (1878–1953).

Apie pralaimėjimo pripažinimą ir valdžios atsisakymą negalėjo būti net kalbos, tad veikiausiai buvo nutarta sekti Kinijos pėdomis ir kurti santvarką, kurioje verslas nebūtų painiojamas su politika. T. y. valstybėje formaliai būtų įvesta rinkos ekonomika, SSRS užtvindytų vakariečių pinigai ir prekės, tačiau politinė valdžia (įskaitant teismus bei spaudą) tebepriklausytų partijai, o būti turtingais galėtų tik režimo prielankumą pelnę asmenys.

Norint tai padaryti, reikėjo savo priešus įtikinti, kad "komunistai – taip pat žmonės" (nuosaikūs, racionalūs, linkę į kompromisus ir trykštantys susižavėjimu Vakarais).

Tuo tikslu veikiausiai ir buvo sugalvotos schemos, ilgainiui žmonėms įsirėžusios "glastnost" ir "perestroikos" pavadinimais. Pirmoji žymi tariamą sovietų valdžios atvirumą ir jų simuliuojamą laisvo žodžio imitaciją, antroji labiau susijusi su ekonomikos bei politikos sistemų "remontu".

"Glastnost" – įdomus senas žodis, aptinkamas tik rusų kalboje. Vakaruose jam dažniausiai suteikiama "atvirumo" reikšmė, tačiau rusų kalboje šiuo terminu yra įvardinami būtent valdžios veiksmai, apie kuriuos intensyviai informuojama valdoma bendruomenė.

Kitaip tariant "glastnost" reiškia ne tiek atvirumą, kiek viešumą, t. y. reklamą, viešuosius ryšius.

Ar gali būti, kad tiek "glastnost", tiek "perestroika" tebuvo gudri KGB dezinformacijos ir viešųjų ryšių ekspertų paruošta operacija, t. y. dūmų uždanga, skirta apdumti savus ir svetimus?

Michailas nebuvo pirmasis bolševikų diktatorius, savo "nuosaikaus komunisto įvaizdžiu" mulkinęs demokratines valstybes. Dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje Vakarai ėjo iš proto dėl "kairiojo reformatoriaus" iš Rumunijos Nicolae Ceausescu (1918–1989), kuris savo "progresyvumu" gebėjo pelnyti naivuolių simpatijas.

Į Vakarus perbėgęs Rumunijos slaptosios politinės policijos generolas Ionas Mihai Pacepa (1928) tvirtina, kad N.Ceausescu puoselėtas "nuosaikaus komunisto", gebančio derinti bolševizmo ir demokratijos elementus, įvaizdis tebuvo itin kruopščiai parengta ir nušlifuota KGB bei Rumunijos specialiųjų tarnybų operacija. Ja buvo siekiama ištirti, kaip Vakarai priims šį jauką prieš atliekant tą patį triuką su Kremliaus šeimininku.

Komunistinio bloko griūties metu N.Ceausescu tapo bene vieninteliu raudonosios zonos diktatoriumi, kurį žmonės nuvertė smurtu. Perversmininkai jam bei žmonai Elenai (1916–1989) surengė formalų ir greitą teismą, kurio nuosprendis – mirties bausmė.

Dauguma vakariečių tiek tada, tiek dabar nuoširdžiai stebisi tokia N.Ceausescu gyvenimo baigtimi, o Michailas tiek tada, tiek dabar tebėra laikomas "demokratu" bei "reformatoriumi".

Tuo tikėjo dalis SSRS gyventojų, tuo tikėjo dauguma demokratinių santvarkų žmonių, tuo tikėjo ir jauni kinai, 1989 m. pavasarį protestavę prieš savo šalies komunistinį režimą. Yra pasaulyje tokių, kurie tuo tebetiki ir šiandien.