Ramiai, lituanistai. Valdžia viską išaiškins

Kas žingsniuoja Odminių skveru nuo Gedimino prospekto link Vilniaus universiteto, tas gali kukliai nuleidęs akis perskaityti pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos išmintį: „Kas lietuviška, tai turi būti ir žmoniška“.

Reikia pripažinti, kad projekto „Skaitome Vilnių“ rengėjai puikiai parinko vietą šiai citatai. Humanitarinių mokslų studentams tikrai verta ją pakeliui perskaityti. Dėstytojams, beje, irgi ne pro šalį.

Kodėl akademinei bendruomenei išminties įkvepia būtent prezidentas – prie to dar sugrįšime. Kol kas atkreipkime dėmesį į gelmes, kurias atveria žodis „žmoniška“, jei jis pasakomas tarpukariu, o prisimenamas mūsų laikais. A.Smetona, žinoma, norėjo pasakyti tai, ką šiandien greičiau vadintume „žmogiška“ – universalu, visuotina. Bet istorija terminui „žmoniška“ pridėjo ir kitą prasmę – gerai, kokybiškai padaryta ar sutvarkyta.

Jei per šias dvi prizmes pažvelgtume į pastaruoju metu daugiau viešumo sulaukusį lituanistikos lauką, tai pastebėtume keistą dalyką. Palinkėjimas, kad lietuvybė būtų žmogiška, iš dalies išsipildė, bet ir vėl kita prasme negu norėjo A. Smetona.

Nenauja, bet akivaizdu, kad tarp lituanistų visu smarkumu siautėja tipiškai žmogiškos aistros, sukeliančios itin žmogiškus konfliktus. Konfliktų dalyviams atrodo, kad jų kova veikia ir jaudina visą visuomenę, nors tai – netiesa: visuomenei kova dėl lietuvių kalbos politikos labai mažai rūpi.

Paskendus tokio pobūdžio žmogiškume, nelengva būti žmogišku universalumo, pasauliškumo, visuotinumo prasme. Lietuvoje yra talentingų humanitarų, kurių darbai pripažįstami Europoje ir pasaulyje. Ne visai tiesa, kad mes – provincialūs ir nematomi. Problema kita: ne to mes iš tikrųjų trokštame. Mums nepakanka „rasti savo vietą“, nors ir sakome, kad pakanka.

Mus, kaip ir A. Smetoną, kamuoja kitokio pobūdžio troškulys: norėtume, kad lietuviškumas kažką duotų Vakaruose vis aiškiau besiformuojančiam naujam žmogaus paveikslui; kad lietuvis tame paveiksle galėtų iš dalies matyti save, kaip mato britas, amerikietis, vokietis, italas ar net lenkas.

Šį tikrąjį troškulį sunku numalšinti be žmoniškos lituanistikos. Žmoniškos, šį kartą, paprastos, ūkiškos kokybės prasme. Tokios lituanistikos (iš dalies tai galioja visam humanitariniam laukui) kol kas dar nebuvo ir nėra.

Lituanistikos ūkio problemų priežastys – ir vėl labai žmogiškos. Kam netrūksta akademinių raumenų, tas iš prigimties bjaurisi administracine veikla. Kas imasi administruoti, tas dažnai turi nepakankamus akademinius raumenis, todėl nepajėgia iš tikrųjų integruoti savo valdomos bendruomenės ir duoti jai kryptį. O kas turi viską, tas dažniausiai apskritai atsistoja lauko pakraštyje, tingėdamas veltis į „visa tai“.

Kai taip yra, tai nesvarbu, kas kaltas. Kol taip yra, tol veikia klasikinė lietuviška, žmogiška ir gal net žmoniška formulė: valdžia viską išaiškins. Būtent valstybės valdžia ir lemia lituanistikos padėtį nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.

Bet valstybės valdžia negali patenkinti mūsų troškulio įsilieti į Vakarų žmogaus paveikslą. Valstybės valdžia turi per daug paprastesnių reikalų. Lituanistika valdžiai, geriausiu atveju, yra žaidimo objektas. Ir ne, šioje srityje išleidžiami pinigai tikrai nėra dideli – tuo galima būti visiškai tikram.

Šiandieninė valdžia bando manipuliuoti autentiškos lietuvybės troškuliu. Todėl visi tautinio grynumo gynėjai jaučiasi „ant bangos“. Kita valdžia gali būti protingesnė, gali formaliai panaikinti jau dabar nebesvarbią kalbos policiją ar kitaip reikšmingai pakeisti kalbos įstatymą. Bet ir tai tikrojo troškulio nenumalšins.

Matau problemą, bet neturiu sprendimo. Todėl pabaigai tiesiog pasiūlysiu dar šiek tiek pasiklausyti A. Smetonos kalbos apie žmonišką lietuviškumą. 1933 m. – pačioje savo diktatūros viršūnėje, jis išliejo visiems lietuviams bendrą troškulį ir kartu valdžios bejėgystę lituanistikos akivaizdoje. Siekiant išryškinti mintį, ištrauka šiek tiek kupiūruota:

„Žaismo rungtynės Lietuvoje, kad paskatintų ir darbo rungtynes, tai būtų didis mūsų kultūroje pažangos šuolis. Ypačiai mūsų inteligentija turėtų čia pavyzdžiu šviesti. Bet kaip dar toli esame nuo jo! Vadovauti juk yra mokėti dirbti. (...) Reikia mokėti dirbti ne tik vienam, bet ir talkoje su kitais, dirbti organizuotoje draugijoje. Žmogus yra visuomeninė gyvybė, kaip jau senovėje yra pastebėję mokslininkai. Šioji ypatybė, deja, lietuvių maža tėra išlavinta. Būdami rusų valdžioje, jie negalėjo visuomeniškai organizuoti, dirbti, kadangi kultūringai viešumoje judėti buvo draudžiama. Tūnoti, glūdėti buvo piliečio dorybė, o judėti – jo nuodėmė.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Važiuok į Rusiją, Benai,

Važiuok į Rusiją, Benai, portretas
jei tau lietuvių kalba neįkandama, jei lietuvybė tau kliuvinys.

Truputi į temą

Truputi į temą portretas
Visas Kaunas šiuo metu iškabinėtas universiteto (!?!?) plakatais, kuriuose "puikuojasi" angliški šūkiai...ĢĖDA...
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Teatrą – į visus namus
    Teatrą – į visus namus

    Neužrašytos tautosakos lobynuose esama sakmės apie tai, kaip elektros tiekimo trikdžiai teritorijoje X pagerino jos demografinę situaciją. ...

    1
  • Latvijos rinkimų galvosūkis
    Latvijos rinkimų galvosūkis

    Vakarų žiniasklaidos pranešimai apie šį mėnesį įvykusius Latvijos parlamento rinkimus man buvo panašios į mėgstamą vaikystės galvosūkį „sujunk taškus“. Mano netvirta rankutė vedžiodavo linijas tarp i&scaron...

    1
  • Kaip ilgai dar džiaugsis smaližiai?
    Kaip ilgai dar džiaugsis smaližiai?

    Dietologai ir mitybos ekspertai dėl to, ko gero, nė kiek nesidžiaugia. Ne itin tai džiugina ir cukrinių runkelių augintojus bei baltojo cukraus gamintojus. Tačiau faktas lieka faktu: tokio pigaus baltojo cukraus, koks jis buvo šių metų vasaros ...

  • Nykštukiniai milžinai
    Nykštukiniai milžinai

    Lietuviai, gavę valdžios titulų, nuo neatmenamų laikų geresni už kitus. Nuo tada, kai išsivystė plikbajorio sindromas. Nuogi, basi, bet prieš apsirengusį nosis užrietę. Ir jokios negandos nepadeda pasveikti, nusileisti ant žemės. ...

    1
  • Kai durniams ploja naudos gavėjai
    Kai durniams ploja naudos gavėjai

    Nejaugi Lietuvai visą laiką vadovavo vieni debilai? Tai jie, pardavę "Mažeikių naftą", dar ir patys lieka skolingi, tai alkanų pensininkų akivaizdoje stato stadionus už 80 mln., tai pagaliau išsinuomoja dujinį ferarį už bemaž 200 ...

    15
  • Prabanga nepolitikuoti
    Prabanga nepolitikuoti

    Pamenu, prieš ketverius metus, pirmąkart atėjusi į dienraštį, sulaukiau klausimo: "Apie ką norėtum ir galėtum rašyti?" "Beveik viską, išskyrus sportą ir politiką", – tada su jaunatvišku mak...

    6
  • Skolingi išauginusiesiems laisvės medį
    Skolingi išauginusiesiems laisvės medį

    Kankintas, niekintas, nužudytas ir galiausiai niekingai pakastas kapinių patvoryje okupantų ir jų tarnų rankomis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas liko ištikimas laisvei ir Tėvynei. Praėjusį savaitgalį pagaliau garbingai palaidojome šį did...

    8
  • Pramogų parkas „Seimas“
    Pramogų parkas „Seimas“

    Ko tik nenugirsi Seimo kabinetuose ir komitetuose, smagu klausytis, disneilende daug nuobodžiau. Štai užsuko žmogus į Seimo kultūros komitetą ir išgirdo labai rimtai svarstant visi skaitėme ką. ...

    10
  • Mistinių Adolfo ūsų paieškos
    Mistinių Adolfo ūsų paieškos

    1942-ųjų ruduo. Ašies valstybių pajėgos, vedamos Erwino Rommelio (1891–1944), pavojingai priartėja prie Sueco kanalo. Tai – vienas iš keleto momentų, kai sprendžiamas ne tik Antrojo pasaulinio (1939–1945) karo baigties kl...

    10
  • Ar sulauksime Kalėdų įstatymo?
    Ar sulauksime Kalėdų įstatymo?

    Kai vienos Anglijoje esančios parduotuvės darbuotojai dar rugpjūčio mėnesį papuošė Kalėdų eglutę, socialiniuose tinkluose britai sukilo: "Ar jau gražiausioms žiemos šventėms ruošimės vasarą?", "Kodėl kasmet K...

    4
Daugiau straipsnių