Pyro pergalės sukaktis

Išgirdę apie Vietnamo karą, sotūs kairieji intelektualai dažnai nubraukia ašarą. Pasak jų, tai – įrodymas, koks yra blogas kapitalizmas, demokratija, JAV ir Vakarai apskritai. Jiems pritariantys putinofilai dar prideda, jog būtent dėl JAV nuodėmių Vietname būtina ignoruoti Kremliaus agresiją prieš Čečėniją, Moldovą, Gruziją ir Ukrainą. Vis dėlto laikas gerai išblaivo net itin demagogijos pažeistas smegenis.

Iš tiesų buvo keli Vietnamo karai arba net keli to paties didelio karo epizodai. Pietryčių Azijos pakraštyje esanti valstybė – vienas ankstyviausių žmonijos civilizacijos židinių. XIX a. Vietnamo teritorija tapo Prancūzijos nuosavybe. Antrojo pasaulinio karo metu jį okupavo japonai, todėl šalis vienu metu buvo valdoma ir Japonijos, ir Vichy vyriausybės.

Ho Chi Minho (1890–1969) vadovaujami komunistai kovojo su japonais, prancūzais, paskui po karo trumpai kariavo su japonų teritorijas perėmusiais sąjungininkais. Nuo 1946 m. iki 1954 m. vyko Pirmasis Indokinijos karas su koloniją išsaugoti siekiančia Prancūzija. Jį užbaigusi Ženevos sutartis Laosą, Vietnamą ir Kambodžą paskelbė nepriklausomomis valstybėmis, tačiau pats Vietnamas liko perskeltas į dvi dalis – šiaurinę, užimtą komunistų, ir pietinę, valdomą autoritarinio režimo.

JAV, atsižvelgdamos į augančią komunizmo grėsmę, visą laiką netiesiogiai veikė Vietname, remdamos tiek prancūzus, tiek pietiečius. Valstijų lyderiai vadovavosi vadinamąja domino kaladėlių teorija, teigiančia, jog komunistams įsigalėjus Kinijoje ir dalyje Korėjos pusiasalio atėjo eilė Vietnamui. Po jo esą kris Laosas ir kitos regiono šalys.

Savo ruožtu sovietai rėmė dvi jėgas – Šiaurės Vietnamo Demokratinę Respubliką, kuri de facto buvo savarankiška valstybė, ir vadinamąjį VietCongą – raudonuosius partizanus Pietų teritorijoje (šie daugiausia veikė pogrindyje, tačiau turėjo ir savo kontroliuojamų žemių).

Po 1954-ųjų sutarties, bėgant metams, Pietų valdžiai vis labiau nesisekė kariauti su raudonaisiais, reikėjo stipraus pagalbininko. Jau 1964 m. rugpjūčio 5-ąją JAV lėktuvai smogė Šiaurei, o 1965 m. lapkričio 14–18 d. įvyko Ia Drang mūšis – pirmos rimtos kautynės tarp amerikiečių ir komunistų. 1966 m. ir 1967 m. buvo reguliariai bombarduojama Šiaurės teritorija, o efektingos ant žemės vykdomos operacijos padėjo sunaikinti nemažai komunistų karinių dalinių ir jų naudojamos amunicijos.

Vienu metu prezidento Lyndono Baineso Johnsono (1908–1973) administracija skelbė, kad karas beveik laimėtas. Nepaisant to, palaikymas namuose vis labiau menko, o lemiamas lūžis, kuriame svarbų vaidmenį suvaidino žiniasklaida, įvyko 1968 m. pradžioje. Tais metais JAV turėjo vykti prezidento rinkimai, tad demokratams reikėjo pergale baigto karo. To paties reikėjo ir Šiaurės Vietnamui, kurio simbolis H.C.Minhas vadavosi mirtimi.

Sausio pabaigoje prasidėjo vadinamasis Teto puolimas, trukęs beveik iki pat rudens (pirmoji fazė – sausio 30 d. – kovo 26 d., antroji – gegužės 5 d. – birželio 15 d., trečioji – rugpjūčio 17 d. – rugsėjo 23 d.).

Švenčiant Tetą (naujuosius Vietnamo metus pagal mėnulio kalendorių), Šiaurės Vietnamo ir VietCongo pajėgos pradėjo netikėtą didelio masto koordinuotą puolimą visuose Pietuose. Karas, kuris vyko "kažkur" provincijoje, pirmą kartą persikėlė į metropoliją. Komunistų generolas Vo Nguyenas Giapas (1911–2013) taip tikėjosi išprovokuoti pietiečių nepasitenkinimą valdžia bei amerikiečiais ir gal net įžiebti sukilimą. Svarbiausi taikiniai – sostinė Saigonas, istorinę svarbą turintis Hue miestas bei kitos gyvenvietės, vyriausybės pastatai ir JAV priklausantys objektai.

Jau ankstų sausio 30-osios rytą komunistai užpuolė net trylika miestų. Vėliau per parą buvo surengta daugiau nei 120 atakų visoje šalyje. Svarbiausias komunistų puolamas taikinys Saigone buvo JAV ambasada. Nors vietnamiečiams pavyko patekti į jos kiemą, jūrų pėstininkai ir karo policija reagavo žaibiškai ir per 6 valandas sustabdė apsiaustį. Kariniu požiūriu V.N.Giapas apžiojo daugiau, nei galėjo sukramtyti – amerikiečių pajėgos ne tik staigiai reagavo ir sugebėjo atremti išpuolius, bet ir pridarė didelių nuostolių VietCongui, kuris tuo metu buvo praktiškai sunaikintas.

Vis dėlto amerikiečiams tai buvo Pyro pergalė – nors kariniu požiūriu vietnamiečiai pralaimėjo, jiems pavyko pasiekti gerokai didesnio masto propagandinio ir psichologinio pobūdžio pergalę. JAV ir tarptautinė žiniasklaida, fiksavusi kovos vaizdus, į eilinių amerikiečių TV ekranus perkėlė sugriautus pastatus, kraują ir gatvėse besimėtančius lavonus, o vaizdai su užpuolikais ambasados teritorijoje užgavo ypač jautrią stygą. Nuo to momento eilinių piliečių entuziazmas dėl karo ėmė sparčiai sekti, greitai įsitvirtino nuomonė, jog šis projektas atsidūrė aklavietėje.

Generolo Williamo Westmorelando (1914–2005) pareiškimas, jog, norint užbaigti konfliktą, reikėtų dar 200 tūkst. karių, priimtas kaip desperacija, o prezidentas L.B.Johnsonas buvo priverstas atsisakyti idėjos siekti dar vienos kadencijos.

Ypač žiaurios kautynės vyko Hue mieste, esančiame 50 mylių nuo Pietų ir Šiaurės pasienio, be to, čia komunistai atidavė duoklę "klasių kovai". Įsiveržę į Hue, VietCongo nariai krėtė pastatus ir suiminėjo valstybės tarnautojus, religinius lyderius, pedagogus ir kitus bent truputį su amerikiečiais ar Pietų Vietnamu susijusius asmenis.

"Kontrrevoliucionierius" jie išžudė (šaudė, mušė, degino, kai kuriuos palaidojo gyvus), o kūnus suvertė į masinę kapavietę (buvo rasti 2,8 tūkst. kūnų, dar 3 tūkst. žmonių "išgaravo").

Vienas asmuo, vadovavęs panašiam "išbuožinimui", pateko į istoriją. Nguyenas Van Lemas (1931 ar 1932–1968) buvo pagautas prie duobės su 34 pietiečių lavonais. Jis buvo ką tik nužudęs visą kariškio šeimą bei jų kaimynus. Vėliau jam pačiam tiesiog Saigono gatvėje priešais filmavimo kameras pietiečių karininkas Nguyenas Ngoc Loanas (1930–1998) ištaškė smegenis. Šį Pulitzerio premija apdovanotą "JAV žiaurumą iliustruojantį" Eddie Adamso (1933–2004) kadrą daugelis turbūt esate matę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

to Kostia

to Kostia portretas
Tik visiškas iš si gimėlis (moraline prasme), arba sąmoningas demagogas gali tvirtinti, kad pavyzdžiui Antrajame pasauliniame kare naciai buvo teisūs, o sąjungininkai( amerikiečiai ir britai, sovietai nesiskaito) buvo neteisūs. Arba, kad amerikiečiai ir britai buvo tiek pat neteisūs, kiek sovietai ir naciai. Ir nereikia čia nei Dresdeno, nei Hirošimos su Nagasakiu- jeigu būtų laimėjusios Ašies valstybės, būtų buvę dar blogiau nei kada nors anksčiau. Tas pats ir su Šaltuoju karu. Sovietų sąjunga buvo mėšlo krūva- tiek idealų, tiek jų įgyvendinimo požiūriu ir giliai širdyje tą žino, net didžiausias komunizmo gerbėjas. Jurijus Andropovas, jau 1978 m suprato, kad SSRS turi keistis, jeigu nori išgyventi. Jis pradėjo reformų planus, sakoma, jog KGB šefas ruošė paversti SSRS į kažką panašaus, kuo dabar yra Kinija- neveislinis fasadinio komunizmo ir laisvosios rinkos mišrūnas, su valdančia oligarchija viršuje.

U-2

U-2 portretas
Kol vyksta nemokama augintiniu vakcinacija nuo pasiutliges, mazojo Lionios mama turetu pasinaudoti proga. Makeinas bande gyventi be smegenu bet ka tik uzlinko...

lione mama tavim didziuojas

lione mama tavim didziuojas portretas
ir dar alga gauna hipsteris kaimo propaganzius.
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Melo kojos
    Melo kojos

    Paskatinimą visuomet elgtis sąžiningai prisimenu kaip vieną pirmųjų sąmonėn įstrigusių dalykų. Iš pradžių tiesos sakymo svarbą galvon kalė artimieji, paskui pasisekė turėti mokytoją, kurios apgaudinėti nesinorėjo taip stipriai, kad s...

    6
  • Karių tauta!
    Karių tauta!

    Vienas austrų poetas, atvažiuodavęs pas mus antrosios nepriklausomybės apyaušriu, matydavo gatvėse besiskeryčiojančius vadinamuosius marozus. Nesistebėdavo, sakydavo: o, lietuviai, karių tauta! Karių tauta skeryčiojasi toliau, ypač interneto...

    20
  • Žemės kalbos žodynas
    Žemės kalbos žodynas

    Norite į Rojų? O gal į žemiškesnius Londoną, Berlyną, Veneciją ar Jeruzalę? Nei skrydžio bilietų, nei atostogų neprireiks – užteks ir vieno savaitgalio, kad aplankytumėte šmaikščiai pavadintas Lietuvos vietoves. Visa &s...

  • Trečią kartą ant to paties grėblio
    Trečią kartą ant to paties grėblio

    Pastaruoju metu akivaizdžiai matyti suaktyvėjęs verslo ir vyriausybės noras atverti kelius eksportui į Kinijos rinką. Ir tai suprantama, nes turbūt visiems žinoma aksioma, kad stiprios šalies ekonomikos pagrindas – tvarus, ne žaliavų, ta...

    3
  • Norėtų viską pamiršti?
    Norėtų viską pamiršti?

    Prabėgus dviem dešimtmečiams, Jis tebevaldo šalį ir retas bepamena, kaip Jis tapo šiuolaikiniu caru. Gimė Jis 1952-ųjų spalio 7 d. Sovietų Sąjungoje, o būdamas paaugliu susižavėjo slaptosiomis tarnybomis ir valandų valandas pra...

    4
  • Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą
    Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą

    Prieš 12 metų snieguotame Lietuvos Trakų mieste dalyvauti intensyviose 24 valandas trukusiose diskusijose susirinko keletas saugumo politikos ekspertų, politikų ir pareigūnų. Tebeturiu savo užrašus ir iš to pirmojo Sniego susitikimo...

    4
  • Masėms reikia kraujo
    Masėms reikia kraujo

    Duonos ir žaidimų – "panem et circenses!" Bemaž banalybe virtęs posakis, kurio prasmė šiandienos žmonėms net nebeįdomi, prieš kelis tūkstantmečius reiškė paprastų romėnų paprastą geidavimą-reikalavimą i&sca...

    8
  • Kitokios „Brexit“ pamokos
    Kitokios „Brexit“ pamokos

    Balsavimą Didžiosios Britanijos parlamente dėl "Brexit" sutarties apžvalgininkai pavadino tiesos valanda. Be britiškosios prasmės – pasiekta lemiama šalies išstojimo iš ES stadija, po kurios taps aiškus t...

    4
  • Ko nori britai?
    Ko nori britai?

    Kaip ir buvo prognozuota, antradienį dauguma Jungtinės Karalystės (JK) parlamento narių atmetė savo šalies Vyriausybės susitarimą su Europos Sąjunga (ES) dėl išstojimo. Rezultatas buvo tikėtinas, tik netikėta persvara tų, kurie neprit...

    4
  • Mažinant net didėja
    Mažinant net didėja

    Žalieji valstiečiai vis primena savo pažadą mažinti politikų skaičių. Tad Seimo puode vėl kunkuliuoja senas viralas: ar ne per daug parlamentarų? Vėl nebeaišku, kiek jų reikia. Net patiems idėjos autoriams. Anksčiau sakė, kad gana ir 101....

    1
Daugiau straipsnių