Proginio kino alternatyvos

Vasario 16 d. įvyko režisieriaus Donato Ulvydo filmo premjera "Emilija iš Laisvės alėjos".

Filmas prasideda 1972 m. pavasarį, kai protestuodamas prieš sovietinį režimą Kauno muzikinio teatro sodelyje susidegina Romas Kalanta. Siužetas pasakoja dramatišką šalies istoriją, rekonstruojami lemtingi žmonių pasirinkimai, skirtingi kartų išgyvenimai ir požiūriai sovietmečiu. Pagrindinei veikėjai – jaunai aktorei gavus Emilijos Pliaterytės vaidmenį, darbas teatre tampa kovos už šalies laisvę mūšio lauku, ją smerkia kolegos, persekioja saugumiečiai.

Didžioji veiksmo dalis vyksta teatre, tuo filmas primena, kad sovietmečiu gyvenimas buvo panašus į teatrą, kuriame atsisakiusieji vaidinti rizikuodavo savo gyvybe, sveikata, gerove. Poezijos, Vytauto Kernagio ankstyvųjų dainų, spektaklio inscenizacijų forma filme primenama tuomet vartojama Ezopo kalba – tik taip buvo galima kalbėti ir susikalbėti tarp Lietuvos laisve susirūpinusių bendraminčių. Taikliai perteikiama savo šeimos stalu, buities reikmėmis labiau, negu patriotizmu susirūpinusių žmonių nuotaika, vyravusi ne tik tarp darbininkų, bet ir menininkų bendruomenėje. Filmas sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo, kūrėjai savo darbą vadina paminklu žmonėms, kovojusiems už Lietuvos laisvę.

Tokius filmus, atrodo, paprasta vertinti edukaciniame kontekste, kaip teigiamą ir paveikią patriotizmo skatinimo ar šalies istorijos mokymo priemonę. Atrodytų, svarbiausia vertinimo problema – išsiaiškinti, kiek tiksliai filme perteikti realūs įvykiai ar neapsirikta kokiomis rekvizito detalėmis vaizduojant laikotarpį? Juk istorija nesena, daug kas sutikrina detales gyvai, iš atminties. "Emilijos iš Laisvės alėjos" kūrėjai kruopščiai atliko šią užduotį ir kino kamera ne kartą nukreipia žiūrovo žvilgsnį į autentiškus interjerus, laikotarpį atspindinčias detales. Siužete remtasi įvykiais iš teatro režisieriaus Jono Jurašo gyvenimo ir darbo sovietmečiu Kauno dramos teatre. Filme netgi vaidina kartu su J.Jurašu dirbęs aktorius Česlovas Stonys, kuris paliko teatrą, protestuodamas prieš režisieriaus nušalinimą. Liudininkų dėka atkurti menkai žinomi įvykiai iš teatralų gyvenimo, pvz., per repeticijas į teatrą atvežtų kaulų davinys iš mėsos kombinato ir entuziastinga aktorių reakcija į šį sutrukdymą.

Tad vertinant telieka savaime suprantamas dalykas – kūrinio emocinis užtaisas, tinkama nuotaika – laiku ištryškusi ašara, juoką sukėlęs sąmojis, empatija teigiamiems herojų veiksmams ir t.t. Tačiau ar to tikrai pakanka, jei į kiną vis dar žiūrime kaip į meno kūrinį, o ne kaip į kokybiškai išpildytos reklamos pakaitalą?

Pasak Umberto Eco, reklamos tikslas – kuo garsiau pateikti kokį nors teiginį, tačiau ji veikia taip, kad žiūrovas galiausiai prisimena ne reklamuojamo daikto savybes, o pačios reklamos ryškumą, garsumą, patrauklumą (dėl šio perteklinio triukšmo reklama eliminuoja prasmę ir yra viena iš cenzūros rūšių). Svarbi masiniam žiūrovui skirto patriotinio kino (šiam žanrui priskirtume ir "Emiliją iš Laisvės alėjos") savybė ta, kad jis nesiekia pasakyti nieko naujo, o tiesiog paprastomis nesudėtingomis vaizdavimo formomis pakartoti, kitaip tariant, reklamuoti gerai žinomas meilės Tėvynei idėjas. Tuo šie, dažnai biografiniai, kūriniai neretai primena konkrečiai progai ar konkursui išskaptuotus natūralistinius paminklus.

Prisiminkime proginius paminklus, kurie savo reprezentuojamą istorinį kontekstą geriausiu atveju primins nebent norinčioms prie jų nusipaveiksluoti šeimoms su mažais vaikas. Su paminklais mums nesiseka, iš jų autorių retai sulaukiame, kad savo darbuose jie parodytų praėjusius laikus iš šiandienos perspektyvos.

Būtent Kaune yra vienas originaliausių viešosios erdvės šiuolaikinio meno kūrinių Lietuvoje. Tai skulptoriaus Roberto Antinio ir architekto Sauliaus Juškio paminklas Romui Kalantai "Aukos laukas" (2002 m.). Proginių kūrinių, istorinės atminties kontekste analogijų neturintis paminklas kaip tik skirtas atminti laikotarpiui, apie kurį ir pasakoja filmas "Emilija iš Laisvės alėjos". "Aukos lauko" autoriai savo kūriniu bandė išvengti tradicinio, vertikalaus skulptūriškumo, būdingo realistiškiems paminklams. Jo atverta tuštuma yra kaip niekad iškalbinga, nesulyginama su kitais tradiciniais pavyzdžiais, kaip ir praeities paieškos apdegusiame, surūdijusiame plote.

Istorinį kiną kuriantys lietuvių režisieriai galėtų ieškoti novatoriško, atviresnio, ne tokio romantiško santykio su praeitimi. Naujajame D.Ulvydo filme kartais tiesiog trūko tylos ir tuštumos reikalingos rastis savo paties mintims, tai būtų scena, prilygstanti R.Antinio idėjai. Tačiau nedaugelis nori ir gali lygiuotis į tokius darbus.

"Emilijoje iš Laisvės alėjos" pasigedau ir kokio nors (kad ir fragmentiško) kasdienybės paveikslo, be kurio filmas apie tylos, šnabždesių, nuobodulio ir virtuvės laikotarpį (kaip jį prisimena jo amžininkai) pavirto triukšmingu trileriu (kurio veikėjai lyg specialieji agentai gyvena, kai yra nuolatinės ribinės situacijos). Kalbant apie triukšmą – ne kartą norėjosi tiesiog išjungti sentimentalų, nuspėjamą, nuolat žiūrovui nurodinėjantį, kaip jaustis, muzikinį akompanimentą.

Norėdamas jaunajai kartai kinu papasakoti apie pilko vėlyvojo sovietmečio kasdienybę, apie pasirinkimą ir laisvės kainą, visų pirma pasiūlyčiau pradėti ne nuo šiandienio lietuviško kino, o pasižiūrėti tokius filmus, kaip Andrzejaus Wajdos "Walensa. Vilties žmogus" (2013) ir Christiano Petzoldo "Barbara" (2012). Ne dėl to, kad laikyčiau Lietuvos istoriją mažiau įdomia ar tinkama geram kinui. Norėčiau, kad iš filmų jaunoji karta ne tik išmoktų istorijos, bet ir suprastų, kad kinas – tai menas, vedžiojantis žiūrovo žvilgsnį, jausmus ir jo mintis naujais, dar nežinomais keliais.


Šiame straipsnyje: kinasSantakažvilgsnis(santaka)

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Naujas aruodas terorizmui
    Naujas aruodas terorizmui

    Mianmaro Rachinų valstijoje gyvena virš milijono rohinjų. Birmiečiai juos vadina bengalais, kaip ir gyvenančius Bangladeše. Jie yra tamsiaodžiai europoidai musulmonai, kalbantys bengalų dialektu. Valstijos čiabuvių daugumą sudaro arakana...

  • Gynybos pramonė – ne tik tankai
    Gynybos pramonė – ne tik tankai

    Jokia valstybė negali jaustis saugi ir užtikrinta, jei neturi stiprios gynybos pramonės. Ką tik nuvilnijusios „Zapad“ pratybos, kurių metu buvome ypač susirūpinę savo šalies saugumu, mums dar kartą tai priminė ir skatino apgalvoti,...

  • Tautos priešų akušerija
    Tautos priešų akušerija

    Premjeras galutinai įtvirtino atominį kriterijų, kuriuo pas mus žmonės skirstomi į dvi kategorijas: tautos priešų ir tų, kurie tikrai myli tėviškę. ...

    15
  • Čia priėjo Ona...
    Čia priėjo Ona...

    ir pasakė: Nors Liberalų sąjūdžiui daug kas norėtų įteikti „vilko bilietą“, bet medine dėžute su eurais liberalizmo sunaikinti nepavyks. Liberalų sąjūdyje dirba daug sąžiningų ir dorų žmonių, tvirtai žinančių, kad liberalus...

    13
  • Dar kartą nueita paprasčiausiu keliu
    Dar kartą nueita paprasčiausiu keliu

    Prieš kelias savaites viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija dėl svarstymų privatizuoti valstybės valdomas įmones buvo sutikta kritiškai naudojant vieną argumentą – tai gali kelti pavojų nacionaliniam saugumui. Tačiau p...

  • Lietuviški deimančiukai
    Lietuviški deimančiukai

    Lietuvos krepšinio daigų nenumarins jokie graikiški nitratai, sugerti tarptautiniuose arimuose. Šalies krepšinio lygos (LKL) jubiliejinio, 25-ojo sezono startas stebuklų neparodė, bet nuteikė maloniai. Ypač tuos, kurie vertina ...

  • Lietuvos pramonės rezultatai stebina
    Lietuvos pramonės rezultatai stebina

    Lietuvos pramonės rezultatai šiemet nepaliauja stebinti. Statistikos departamento duomenimis, šių metų rugpjūtį pramonės produkcijos apimtys buvo 13 proc. didesnės nei prieš metus, o per aštuonis mėnesius pagaminta produkcij...

    3
  • Kelios mintys apie rinkodarą
    Kelios mintys apie rinkodarą

    Šitą komentarą rašau kūrybininkams ir – be jokios abejonės – sau. Rinkodara – labai silpna mano pusė, ir jai tikrai reikėtų skirti savo laiko, dėmesio, minčių. ...

    1
  • Sostinės sindromo tvaikas
    Sostinės sindromo tvaikas

    Lygiai prieš metus Lietuvą sukrėtė netikėta filosofo, eseisto, humanisto bei intelektualo Leonido Donskio mirtis. Eruditų pasaulyje ir kitose mąstančio proto erdvėse atsivėrė tuštuma, kuri jaučiama lig šiol. Kaip ir po režisier...

    4
  • Sausainių apartheidas
    Sausainių apartheidas

    Teiginiai, kad mus pasiekiantys garsių prekės ženklų gaminiai – kitokie nei Vakaruose, pasitvirtino. Tai, ką iki šiol galėjome laikyti namų šeimininkių paskalomis, įrodė ir ekspertai. ...

Daugiau straipsnių