Proginio kino alternatyvos

Vasario 16 d. įvyko režisieriaus Donato Ulvydo filmo premjera "Emilija iš Laisvės alėjos".

Filmas prasideda 1972 m. pavasarį, kai protestuodamas prieš sovietinį režimą Kauno muzikinio teatro sodelyje susidegina Romas Kalanta. Siužetas pasakoja dramatišką šalies istoriją, rekonstruojami lemtingi žmonių pasirinkimai, skirtingi kartų išgyvenimai ir požiūriai sovietmečiu. Pagrindinei veikėjai – jaunai aktorei gavus Emilijos Pliaterytės vaidmenį, darbas teatre tampa kovos už šalies laisvę mūšio lauku, ją smerkia kolegos, persekioja saugumiečiai.

Didžioji veiksmo dalis vyksta teatre, tuo filmas primena, kad sovietmečiu gyvenimas buvo panašus į teatrą, kuriame atsisakiusieji vaidinti rizikuodavo savo gyvybe, sveikata, gerove. Poezijos, Vytauto Kernagio ankstyvųjų dainų, spektaklio inscenizacijų forma filme primenama tuomet vartojama Ezopo kalba – tik taip buvo galima kalbėti ir susikalbėti tarp Lietuvos laisve susirūpinusių bendraminčių. Taikliai perteikiama savo šeimos stalu, buities reikmėmis labiau, negu patriotizmu susirūpinusių žmonių nuotaika, vyravusi ne tik tarp darbininkų, bet ir menininkų bendruomenėje. Filmas sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo, kūrėjai savo darbą vadina paminklu žmonėms, kovojusiems už Lietuvos laisvę.

Tokius filmus, atrodo, paprasta vertinti edukaciniame kontekste, kaip teigiamą ir paveikią patriotizmo skatinimo ar šalies istorijos mokymo priemonę. Atrodytų, svarbiausia vertinimo problema – išsiaiškinti, kiek tiksliai filme perteikti realūs įvykiai ar neapsirikta kokiomis rekvizito detalėmis vaizduojant laikotarpį? Juk istorija nesena, daug kas sutikrina detales gyvai, iš atminties. "Emilijos iš Laisvės alėjos" kūrėjai kruopščiai atliko šią užduotį ir kino kamera ne kartą nukreipia žiūrovo žvilgsnį į autentiškus interjerus, laikotarpį atspindinčias detales. Siužete remtasi įvykiais iš teatro režisieriaus Jono Jurašo gyvenimo ir darbo sovietmečiu Kauno dramos teatre. Filme netgi vaidina kartu su J.Jurašu dirbęs aktorius Česlovas Stonys, kuris paliko teatrą, protestuodamas prieš režisieriaus nušalinimą. Liudininkų dėka atkurti menkai žinomi įvykiai iš teatralų gyvenimo, pvz., per repeticijas į teatrą atvežtų kaulų davinys iš mėsos kombinato ir entuziastinga aktorių reakcija į šį sutrukdymą.

Tad vertinant telieka savaime suprantamas dalykas – kūrinio emocinis užtaisas, tinkama nuotaika – laiku ištryškusi ašara, juoką sukėlęs sąmojis, empatija teigiamiems herojų veiksmams ir t.t. Tačiau ar to tikrai pakanka, jei į kiną vis dar žiūrime kaip į meno kūrinį, o ne kaip į kokybiškai išpildytos reklamos pakaitalą?

Pasak Umberto Eco, reklamos tikslas – kuo garsiau pateikti kokį nors teiginį, tačiau ji veikia taip, kad žiūrovas galiausiai prisimena ne reklamuojamo daikto savybes, o pačios reklamos ryškumą, garsumą, patrauklumą (dėl šio perteklinio triukšmo reklama eliminuoja prasmę ir yra viena iš cenzūros rūšių). Svarbi masiniam žiūrovui skirto patriotinio kino (šiam žanrui priskirtume ir "Emiliją iš Laisvės alėjos") savybė ta, kad jis nesiekia pasakyti nieko naujo, o tiesiog paprastomis nesudėtingomis vaizdavimo formomis pakartoti, kitaip tariant, reklamuoti gerai žinomas meilės Tėvynei idėjas. Tuo šie, dažnai biografiniai, kūriniai neretai primena konkrečiai progai ar konkursui išskaptuotus natūralistinius paminklus.

Prisiminkime proginius paminklus, kurie savo reprezentuojamą istorinį kontekstą geriausiu atveju primins nebent norinčioms prie jų nusipaveiksluoti šeimoms su mažais vaikas. Su paminklais mums nesiseka, iš jų autorių retai sulaukiame, kad savo darbuose jie parodytų praėjusius laikus iš šiandienos perspektyvos.

Būtent Kaune yra vienas originaliausių viešosios erdvės šiuolaikinio meno kūrinių Lietuvoje. Tai skulptoriaus Roberto Antinio ir architekto Sauliaus Juškio paminklas Romui Kalantai "Aukos laukas" (2002 m.). Proginių kūrinių, istorinės atminties kontekste analogijų neturintis paminklas kaip tik skirtas atminti laikotarpiui, apie kurį ir pasakoja filmas "Emilija iš Laisvės alėjos". "Aukos lauko" autoriai savo kūriniu bandė išvengti tradicinio, vertikalaus skulptūriškumo, būdingo realistiškiems paminklams. Jo atverta tuštuma yra kaip niekad iškalbinga, nesulyginama su kitais tradiciniais pavyzdžiais, kaip ir praeities paieškos apdegusiame, surūdijusiame plote.

Istorinį kiną kuriantys lietuvių režisieriai galėtų ieškoti novatoriško, atviresnio, ne tokio romantiško santykio su praeitimi. Naujajame D.Ulvydo filme kartais tiesiog trūko tylos ir tuštumos reikalingos rastis savo paties mintims, tai būtų scena, prilygstanti R.Antinio idėjai. Tačiau nedaugelis nori ir gali lygiuotis į tokius darbus.

"Emilijoje iš Laisvės alėjos" pasigedau ir kokio nors (kad ir fragmentiško) kasdienybės paveikslo, be kurio filmas apie tylos, šnabždesių, nuobodulio ir virtuvės laikotarpį (kaip jį prisimena jo amžininkai) pavirto triukšmingu trileriu (kurio veikėjai lyg specialieji agentai gyvena, kai yra nuolatinės ribinės situacijos). Kalbant apie triukšmą – ne kartą norėjosi tiesiog išjungti sentimentalų, nuspėjamą, nuolat žiūrovui nurodinėjantį, kaip jaustis, muzikinį akompanimentą.

Norėdamas jaunajai kartai kinu papasakoti apie pilko vėlyvojo sovietmečio kasdienybę, apie pasirinkimą ir laisvės kainą, visų pirma pasiūlyčiau pradėti ne nuo šiandienio lietuviško kino, o pasižiūrėti tokius filmus, kaip Andrzejaus Wajdos "Walensa. Vilties žmogus" (2013) ir Christiano Petzoldo "Barbara" (2012). Ne dėl to, kad laikyčiau Lietuvos istoriją mažiau įdomia ar tinkama geram kinui. Norėčiau, kad iš filmų jaunoji karta ne tik išmoktų istorijos, bet ir suprastų, kad kinas – tai menas, vedžiojantis žiūrovo žvilgsnį, jausmus ir jo mintis naujais, dar nežinomais keliais.


Šiame straipsnyje: kinasSantakažvilgsnis(santaka)

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  •  Ateityje kiekvienas sulauks penkiolikos minučių gėdos
    Ateityje kiekvienas sulauks penkiolikos minučių gėdos

    Kažkada garsus menininkas Andy Warholas pasakė, kad kiekvienas gali sulaukti savo penkiolikos minučių šlovės. ...

    2
  • Skurdas turi tikrą vardą ir pavardę
    Skurdas turi tikrą vardą ir pavardę

    Apie skurdą mūsų valdžia kalba tik ypatingomis progomis – spalio 17-ąją, kai minima Tarptautinė kovos su skurdu diena bei tada, kai paskelbiama skurdo statistika. Tiesa, dar reiktų įvardyti rinkimus, kai vardan populizmo žarstomi įvairiausi pa...

    10
  • Mūsų pakantumo testai
    Mūsų pakantumo testai

    Kiekviena diena mus bando įvairiais susitikimais, žiniomis, kurias turime priimti ar atmesti. Viešuma nepraeina be streso, naujų patirčių, plečiamo požiūrio. Reakcijas galima skirstyti į inertiškas, įprastas, ir kintančias, naujesnes. ...

    2
  • Pasmerkimo atlaidai
    Pasmerkimo atlaidai

    Š.Bartas iš užsienio grįžo namo, o čia – kanalizacijos avarija: visas jos turinys, tarsi sąžinės priekaištas, plūduriuoja, kur tik akys užmato. ...

    8
  • Mergaite, veidelį paprastesnį!
    Mergaite, veidelį paprastesnį!

    Ach, kaip man patinka naktiniai klubai, barai ir madingi restoranai! Ne dėl to, kad kai kuriuose jų suplaka labai skanias mimozas ar džintonikus. Pastaruoju metu vis dažniau savąsias mimozas geriu be burbuliukų, o toniką be džino, tačiau nuo to &ndash...

    24
  • Ar dar gyvas Rūpintojėlis?
    Ar dar gyvas Rūpintojėlis?

    Kiekvienam laikui būdingi savi simboliai. Valstybės atkūrimo šimtmečio išvakares labiau garsina ne simboliai, o žiniasklaidos paviešinti skandalai. Biurokratais paversti medikai, valstybingumo parodija tapusi Lukiškių aik&scar...

  • Apie priekabiavimą
    Apie priekabiavimą

    Seimas galutinai tapo kažkokiu meškų cirku – tokių idiotiškų sprendimų, besipilančių kasdien, nematėme apskritai niekada. Siūlymas įtraukti į Seimo kultūros komitetą seksualiniu priekabiavimu kaltinamą Kęstutį Pūką nustebi...

    26
  • Vaiduoklio sugrįžimas
    Vaiduoklio sugrįžimas

    Ką galima nuveikti, kai jums 45-eri? Labai daug. Gal net daugiau nei bet kada iki tol. Tai amžius, kai žmogaus protinės galios pasiekusios brandą, o patirties ir gyvenimiškosios išminties jau būname sukaupę tiek, kad galime ja dosniai daly...

    1
  • Lietuvos eksportas – kaip ant sparnų
    Lietuvos eksportas – kaip ant sparnų

    Šiemet Lietuvos eksportuotojai demonstruoja sparčiausią augimą visoje Europos Sąjungoje. Per pirmuosius devynis šių metų mėnesius, palyginti su tuo pačiu ankstesnių metų laikotarpiu, eksporto apimtys ūgtelėjo net 17 proc. Teigiamos ek...

    3
  • Seksas, melas ir vaizdajuostė
    Seksas, melas ir vaizdajuostė

    Visiems puikiai žinoma, jog Kremliaus šešėlyje sukuriamas menas – pats dvasingiausias. Ypač sukurtas sovietmečio eroje. Vien ko verta kino juosta "Likimo ironija, arba po pirties". Neabejojame, kad jeigu tik būtų kokių Geig...

    10
Daugiau straipsnių