Privalomoji stiprybė

Gal tame ir yra krislas tiesos. Jei vaikui leisi daryti vien tai, ką šis nori, vargu ar pats pasirinks valgyti brokolius ir groti violončele. Kita vertus, perlenkus lazdą, meškos paslauga padaroma visam gyvenimui. Tuomet matome stiprius, daug nuveikusius žmones, kurie, likę vieni, rauda į pagalvę. O jei dar gyvenimas it smėlis ima nekontroliuojamai byrėti pro pirštus, kartais griebiamasi kraštutinumų.

Gerai pamenu paauglystėje skaitytą straipsnį apie anoreksiją. Jame buvo užsiminta, kad dažniausiai šis valgymo sutrikimas ištinka į perfekcionizmą linkusias pirmūnes. Logiška – juk jei nori, kad ideali būtų pažymių knygelė, tari "sudie" linksmybėms ir kali. Nori numesti keletą kilogramų – atsisveikini su maistu. Nes perfekcionizmui būdinga filosofija "viskas arba nieko". Štai ir per 2008-ųjų finansų krizę nemaža dalis nusižudžiusiųjų buvo tie, ant kurių pečių gulėjo atsakomybė už kitus bei didžiuliai finansiniai įsipareigojimai. Paradoksalu, kad kartą jau turėję namą priemiestyje ar vadovo statusą, jo netekusieji pasirinko ne viską atgauti vėl, o liūdnesnę išeitį. Ir tai ne vienintelės bėdos, kylančios tiems, kuriuos dažnai matome kaip pavyzdį.

Džiugu, kad šiandien vis daugiau garsių žmonių prabyla apie savo sunkumus – ar tai būtų depresija, ar nekontroliuojamas polinkis stresą malšinti svaigalais. Štai neseniai skaičiau interviu su aktoriumi Mariumi Repšiu, atvirai prabilusiu apie savo bipolinį sutrikimą – šiurpuliukai oda bėgiojo, suvokiant, kiek jam teko patirti. Tačiau tokių narsuolių vis dar mažuma.

Perlenkus lazdą, meškos paslauga padaroma visam gyvenimui. Tuomet matome stiprius, daug nuveikusius žmones, kurie, likę vieni, rauda į pagalvę.

Pamenu, kaip kartą sukrėtė nuoširdus pokalbis su vienu vyru, tam tikruose sluoksniuose žinomu ne mažiau už minėtąjį aktorių. Jo gyvenimas jau ne vienus metus primena žiurkėno, nuolatos bėgančio rate, egzistavimą. Nesibaigiantys susitikimai, darbai, įsipareigojimai smegenis užkaitina tiek, kad kas vakarą reikia gesinti viskiu – kitaip neužmiega. "Jei tau šitaip blogai, tai trenk viską velniop ir važiuok porai mėnesių į kokią sodybą. Pailsėsi, išsimiegosi. Visų pinigų pasaulyje vis tiek neuždirbsi. Supras kolegos, ne idiotai juk", – bandžiau patarti. O jis atsakė paprastai: "O tu bent įsivaizduoji, kiek žmonių to tik ir laukia? Ir kaip jie apsidžiaugs?" Tąkart norėjosi šokt ginčytis, bet logikos čia yra. Ir nemažai.

Kai kažkas nepavyksta ir taip silpnam bei nesėkmėmis besiskundžiančiam asmeniui, tarsi įprasta jį užjausti – skriaudžia vis vargšiuką žiaurus gyvenimas. Bet tuo pat metu daugeliui juokinga matyti, kaip suklumpa garsenybė, kulniuku užkabinusi raudoną kilimą. Kaip bankrutuoja tas, kuris anksčiau vaikščiojo pasitempęs su vardiniu kostiumu. Kaip spintoje nuo savų atžalų pasislėpusi rauda ta, kurią visi laikė tobula mama. Todėl sėkmingo žmogaus fasadą taip ir stengiamasi išlaikyti įsikibus kruvinais nagais.

O neprarasti jo stengiamasi įvairiai. Stojant po ilgos darbo dienos prie viryklės, užuot ištiesus kojas ir užsakius kiniško maisto į namus. Būnant aplinkiniams tvirto vyro-ąžuolo pavyzdžiu, kai iš tikrųjų norėtųsi po ąžuolu susiriesti į kamuoliuką ir gerai išsiverkti. Darbe vis sprendžiant kitų sukeltą betvarkę, užuot galų gale pasakius: "Ne mano bėdos."

Yra toks angliškas posakis "To cut someone some slack", kurio reikšmė – pernelyg neteisti žmogaus, nes jam dėl vienų ar kitų priežasčių ir taip sunku. Kartais tik mums patiems geriausiai žinoti, kada verčiau neverkšlenus įsispirti sau į užpakalį, o kada jau tampame patys sau bjaurybe, spardančia gulintį. Jei jaučiame, kad variantas pastarasis, gal vertėtų nustoti save teisti? Piktdžiugaujančių atsiras visuomet – na, ir vėliavą jiems į rankas. O asmeniniai pasiekimai bei gebėjimas būti vienoje ar kitoje srityje geriausiam – sveikintina. Jei tik nekainuoja daugiau negu Ikarui noras skraidyti. Nes vis tik geriausia vieta nepalaužiamiems superherojams – komiksų knygelės.