Priešžiemio pabaigos burtai

Senasis žiemos pradžios šventės vardas seniausiai išdilo iš tautos atminties; gal kitados tai buvo Meškos palydos į žiemos guolį, gal Briedžio karūnavimas gamtos valdovu, gal Žiemos rūstybės maldymo apeigos. Ir išties, juk papročiai sureikšmina išvakares, o ne lapkričio 30-ąją. Iš senosios baltų religijos ritualų, jiems netekus sakralumo, beliko liaudiški tikėjimai, jų žaismė.

Kadangi tuoj viską užklos gilūs sniego patalai, atsistojus ant to meto slenksčio spėjama ateitis. Kokie gi vyraus orai, kaip seksis peržiemoti? O kaimo jaunimui žiema būdavusi poilsio ir linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Bet tai tik po šv. Kalėdų, po susikaupimo ir rimties laikotarpio – advento.

Labai svarbi visų tradicinių žiemos švenčių dalis – burtai ir ateities spėjimai. Ypač smalsauja merginos – bene sužinos ką apie likimo skirtąjį bernelį. Kaip ta žinia ateis? Nagi reikia Šv. Andriejaus dienos išvakarėse, taigi šios dienos pavakare nubėgti prie šulinio, triskart apeiti jį atbulomis ir būtinai prieš saulės kryptį, pabarstyti paskui save kanapių grūdelių. Pašnibždomis tariant: „Šventas Andriau, Andriejau, kanapes sėju; prašau: kam aš patinku, tegu ateina padėti jas rauti.“

Nubarstyti verta ir takelį nuo šulinio iki trobos, truputį kanapių „pasėti“ ir prie lovos. Tada suvalgyti ką nors sūraus vakarienei ir eiti miegoti. Viską teisingai atlikus, per sapną tikrai atjos raitelis prie šulinio žirgo girdyti – tai tas ir bus tikrasis. Net ir pakalbinti jį galima, gal vardą išklausti...

Kiekvienas šių „burtų“ veiksmas mitologiškai pagrįstas, prasmingas – čia slypi senoviškas pasaulio surėdymo įsivaizdavimas. Kitados buvo manoma, kad ateitį galima sužinoti bendraujant su vėlių pasauliu. Mat mirusiųjų šalyje laikas sustingęs, tarsi suledėjęs, todėl ten tarp praeities ir ateities nėra skirtumo. Šulinyje gi atsispindi kelias į anapus. Sakoma: „Šulinyje žvaigždės ir dieną matyti.“

Taigi, šis mitinis kelias – Vėlių keliu kitados vadintas Paukščių Takas. Juo į dausas išskrenda ir paukščiai, ir vėlės: juo ateina ir žinutė iš protėvių pasaulio. Tas sėklelių barstymas turbūt ir imituodavo žvaigždžių tako tiesimą. Ėjimas atbulomis – tai magiškas laiko stabdymas, kad būtų grįžtama į tą metą, kai dar buvo gyvi išėjusieji anapus. Tris kartus pakartotas veiksmas būtinai pasiekia tikslą.