Pranešėjų apsaugos įstatymas: ar skuba virs kokybe?

Antradienį Seimas priėmė Pranešėjų apsaugos įstatymą, kuriuo nustatomi konfidencialumo ir apsaugos pagrindai asmenims, pranešusiems apie pažeidimus sutartiniuose darbiniuose santykiuose.

Šis įstatymas buvo ilgai lauktas. Lietuvos gyventojai nėra linkę pranešti apie darbovietėje pastebimus korupcinius ir kitokio pobūdžio pažeidimus. 2013 metais Eurobarometro tyrimas parodė, kad Lietuvoje tik 2 procentai gyventojų praneša apie sužinomas korupcines veikas. Lyginant su kitomis tuometinėmis 27 ES valstybėmis, prastesnė situacija yra tik Lenkijoje ir Slovakijoj. O, pavyzdžiui,, Nyderlanduose apie pastebėtas korupcines veikas praneša 36 proc., Suomijoje – 31 proc., Švedijoje – 28 proc. gyventojų. Dar 2010 metais buvo parengtas pirmasis Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas, kurį galiausiai 2015 metais pagrindinis Seimo komitetas atmetė, argumentuodamas tuo, kad pakankamai apsaugos priemonių pranešėjams numatyta kituose teisės aktuose. Tačiau šiais metais sugrįžta prie idėjos priimti įstatymą, kuriame būtų koncentruoti pranešėjų apsaugos pagrindai, iš esmės daugiausiai dėl to, kad tą atlikti tarptautinė bendruomenė, ir, konkrečiai, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).

Tai, kad susirūpinta spręsti situaciją dėl pranešėjų apsaugos, yra išties didelis žingsnis į priekį siekiant skatinti gyventojus būti aktyviais ir neabejingais viešojo intereso pažeidimams viešojo gyvenimo dalyviais. Tinkamai įgyvendinamas toks įstatymas stiprins atsakingos ir atsparios visuomenės kūrimą ir plėtrą, mažins vadovų ir kitų įgaliojimus turinčių asmenų piktnaudžiavimo ir kitų neteisėtų veikų apraiškas. Specialios apsaugos suteikimas pranešėjams yra viena esminių liberaliosios demokratijos klestėjimo prielaidų. Toks įstatymas galėtų tapti korupcijos ir šešėlio mažinimo priemone Lietuvoje.

Tačiau nerimą kelia tai, kad svarstant įstatymo projektą – tai liudija Seimo komitetų posėdžių protokolai – buvo skubama, ir įstatymas galiausiai tapo tik gana miglotu pagrindu, kurio veikimo sėkmę ar nesėkmę nulems tolesni jo įgyvendinimo ir net paties įstatymo tobulinimo žingsniai.

Pavyzdžiui, vienas iš kertinių įstatymo akcentų, pateisinantis poreikį kurti atskirą pranešėjų apsaugos įstatymą, o ne išbarstyti pranešėjų apsaugą reguliuojančias nuostatas kituose teisės aktuose, buvo kompetentingos institucijos nustatymas ar įsteigimas. Ši institucija, remiantis viena iš pradinių vizijų, turėjo tapti tarpininku tarp pranešėjo ir valdžios institucijų, ne tik formaliai atliekanti „paštininko“ vaidmenį perduodant pranešėjų teikiamą informaciją už jos nagrinėjimą atsakingomis institucijoms. Be šios pagrindinės funkcijos buvo siūloma jai priskirti ir daugelį kitų: konsultuoti asmenis, tiek oficialiai pripažintus pranešėjais, tiek ir ketinančius pranešti apie pažeidimus (teikti patarimus, kaip formuluoti pranešimą, kokią informaciją nurodyti ir pan., teikti informacija dėl taikomų apsaugos režimų turinio, teikiamos apsaugos, kaip formuluoti pranešimą, kam jį pateikti), individualizuoti pranešėjui taikytinas apsaugos priemones („padidintos apsaugos režimo“), nustatyti priemonių suteikimo planą, pavesti atsakingoms valstybės institucijoms taikyti priemones ir tarpinstituciškai koordinuoti bei kontroliuoti priemonių taikymą. Kitaip tariant – kompetentinga institucija buvo matoma veikianti vieno langelio principu, kai konkrečiam pranešėjui priskiriamas tarnautojas, bendraujantis su juo viso pranešimo pateikimo ir nagrinėjimo proceso metu. Toks modelis, kai bendravimas vyksta per vieną asmenį, kuris ne tik formaliai užsiima pranešimų persiuntimu, bet ir teikia reikiamą pagalbą ir paaiškinimus, suteiktų gyventojams pasitikėjimo institucijomis.

Būtent tuo buvo ketinta išsklaidyti pagrindines darbuotojų baimes dėl galimų pasekmių pranešus apie įtariamus pažeidimus. Lietuvos visuomenėje gaji nuomonė, kad valdžios institucijos nebus pajėgios užtikrinti adekvačią apsaugą tuo atveju, jei darbuotojas praneš apie darbdavio daromus pažeidimus (pvz., Eurobarometro tyrime nurodoma, kad 30 procentų Lietuvos gyventojų teigia, jog tie, kurie praneša apie pastebėtas korupcines veikas, susiduria su policijos ir kitų institucijų biurokratinėmis procedūromis (ES vidurkis – 20 proc. gyventojų). Be to, Eurobarometro tyrimo duomenimis net 52 proc. lietuvių nurodė, kad nežinotų kur pranešti apie sužinotą korupcinę veiką.

Tačiau kuo daugiau buvo svarstomas įstatymo projektas, tuo šios kompetentingos institucijos funkcijos mažėjo. Įstatymo projektą rengusioje darbo grupėje buvo svarstomi įvairūs variantai, kas galėtų būti ši institucija. Žinoma, geriausia būtų steigti naują nepriklausomą instituciją ar bent jau naują padalinį, kuris galėtų dirbti išimtinai su pranešėjų apsauga – juk kuo daugiau dėmesio ir pagalbos elementų, tuo apsauga efektyvesnė. Tačiau dėl finansinių galimybių tokia idėja buvo atmesta, ir galiausiai sutarta, kad šią funkciją atliks Lietuvos Respublikos prokuratūrai. Viename paskutinių Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžių Generalinės prokuratūros prašymu buvo nuspręsta susiaurinti ir iki tol labai apkarpytas kompetentingos institucijos funkcijas – pagal priimto įstatymo redakciją, kompetentinga institucija be kitų smulkių veiksmų atliks tik „paštininko“ vaidmenį: priims pranešimus, patikrins, ar jie atitinka formalius reikalavimus, perduos pranešimus pagal kompetenciją kitoms institucijoms juos tirti, priims sprendimus dėl pranešėjų apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių taikymo arba inicijuos tokių sprendimų priėmimą, apibendrins įstatymo taikymo praktiką, konsultuos asmenis ir institucijas įstatymo taikymo klausimais bei administruos pranešėjams skirtą informaciją internetinėje erdvėje. Nebeliko ankstesniame variante numatytų kompetentingos institucijos funkcijų, tokių, kaip gautų pranešimų pirminis tyrimas (ar apskritai pranešimas pagrįstas, ar jis nėra pasikartojantis ir pan.), tarpininkavimas sprendžiant pranešėjo ir darbdavio nesutarimus (o tai rimtas iššūkis ir viena esminių nepranešimą apie galimus pažeidimus lemiančių darbuotojų baimių).

Kompetentingos institucijos funkcijos gali būti tinkamai įgyvendintos ir remiantis dabartine įstatymo redakcija – tik kai kurias gana aptakiai suformuluotas nuostatas reikėtų konkretinti įstatymą įgyvendinančiuose dokumentuose pranešėjų naudai. Ne mažiau svarbu – atsižvelgiant į tai, kad pranešėjo apsauga gali būti taikoma tik savo tapatybę kompetentingai institucijai atskleidusiam asmeniui, daug darbo laukia siekiant garantuoti šių asmenų konfidencialumą visose pranešimą tiriančiose įstaigose. Klausimas, ar tikrai tam bus politinė valia, administracinė kultūra ir finansinis palaikymas.

Taigi, belieka viltis, kad priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas bus ne tik pliuso užfiksavimas rengiantis tapti EBPO nare, bet tinkamas įstatymo įgyvendinimas atneš realių pokyčių ir visuomenėje. Dabar kamuoliukas dėl tolesnių veiksmų perduotas Vyriausybei, kuri turi daugiau nei metus (iki 2018 metų pabaigos) Seimo suformuluotai vizijai praskaidrinti ir „nuleisti ant žemės“ – priimti reikiamus įstatymo įgyvendinamuosius aktus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

praneseju apsaugos istatymas ,galimas

 praneseju  apsaugos  istatymas  ,galimas   portretas
tik teisineje valstybeje . Lietuvoje tai neymanoma -nes visi ,,,verslianykai,,, aferistai ir vagys ---yra kile ir susieti giminystes saitais su auksciausiais teisines sistemos atstovais ,--taip kad sis praneseju apsaugos istatymas ----tai faktiskai yra praneseju isaiskinimo ir ju likvidavimo istatymas -- kad neuzeitu noras kitiems bandyt aiskintis ka kas vagia.........
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Politinė torpeda
    Politinė torpeda

    Neseniai viena apklausų bendrovė paskelbė, esą Gintauto Palucko vadovaujami socialdemokratai pagal populiarumą aplenkė "valstiečius". ...

    2
  • Kur „išmesti“ pinigus – nuomai ar būsto paskolai?
    Kur „išmesti“ pinigus – nuomai ar būsto paskolai?

    Beveik visi anksčiau ar vėliau turime priimti sprendimą – pirkti nuosavą būstą ar jį nuomotis. Toks sprendimas yra subjektyvus ir priklauso nuo asmeninių preferencijų bei aplinkybių, tačiau visgi yra argumentų, kurie gali padėti apsispręsti...

  • Kova už laisvę dar nesibaigė
    Kova už laisvę dar nesibaigė

    Pasitikome šimtmetį. Šimtmetį, vertą pasididžiavimo, jog naikinta pusę amžiaus tauta ne tik išliko, bet ir atgavo laisvę, pasirinko demokratijos, kad ir kokia ji netobula bebūtų, kelią, leidžiantį mums kurti savo Valstybę. ...

    9
  • Premijos dalybų dispanseris
    Premijos dalybų dispanseris

    Apsisapnavusio priekabiavimo skandale tarp akivaizdžių nesąmonių ir emocinių patologijų iškyla ir vienas rimtas klausimas: kam ir už ką duodamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos, jei tie nominantai ir laureatai vienas po kito kapituliuoj...

    9
  • Apie meilę, tėvynę ir laisvę
    Apie meilę, tėvynę ir laisvę

    Jau nemažai metų pastebiu, kaip kiekvieną vasarį tarsi į vieną sriubą iš visiškai nesuderinamų ingredientų sumetamos dvi progos – Šv.Valentinas ir Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Iš pirmo žvilgsnio romantiniai j...

    10
  • Su švente!
    Su švente!

    Nemėgstu visuotinių švenčių. Minia slegia, ypač žinant, kad po dviejų dienų niekas to nebeprisimins ir vėl aptarinės kylančias kainas bei mažas algas. Bet Vasario 16-toji yra tokia data, kurios neišvengsi. Ypač kai tai atkurtos Valst...

    10
  • „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys
    „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys

    „Facebook“ ir „Twitter“ atneštas anonimiškumas leidžia internete klestėti tulžingiems pareiškimams ir dezinformacijai. ...

    1
  • 1918 m. proveržiai
    1918 m. proveržiai

    Artėjant Vasario 16-ajai ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, galima dirstelėti į užsienio spaudą ir pastebėti, kad ši data svarbi ne vien lietuviams. ...

  • Hamleto mirtis
    Hamleto mirtis

    Mirė Danijos princas Henrikas, iš viešumos vėl pradingo Rusijos prezidentas V.Putinas, žiemos olimpiadą jaukia šaltis ir audra (ar nešalta tik tautiniu sijonu seginčiam Tongo karalystės vėliavnešiui?), o Lietuvoje &nda...

    1
  • Apie istoriją
    Apie istoriją

    Šiandien linkstama į visą tarpukario Lietuvos istoriją žvelgti pozityviai, tačiau 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi valstybingumą šalis pergyveno du skirtingus istorijos laikotarpius: iki 1926 m. gruodžio perversmo ir po jo. Jie nusipelnė o...

    5
Daugiau straipsnių