Pranešėjų apsaugos įstatymas: ar skuba virs kokybe?

Antradienį Seimas priėmė Pranešėjų apsaugos įstatymą, kuriuo nustatomi konfidencialumo ir apsaugos pagrindai asmenims, pranešusiems apie pažeidimus sutartiniuose darbiniuose santykiuose.

Šis įstatymas buvo ilgai lauktas. Lietuvos gyventojai nėra linkę pranešti apie darbovietėje pastebimus korupcinius ir kitokio pobūdžio pažeidimus. 2013 metais Eurobarometro tyrimas parodė, kad Lietuvoje tik 2 procentai gyventojų praneša apie sužinomas korupcines veikas. Lyginant su kitomis tuometinėmis 27 ES valstybėmis, prastesnė situacija yra tik Lenkijoje ir Slovakijoj. O, pavyzdžiui,, Nyderlanduose apie pastebėtas korupcines veikas praneša 36 proc., Suomijoje – 31 proc., Švedijoje – 28 proc. gyventojų. Dar 2010 metais buvo parengtas pirmasis Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas, kurį galiausiai 2015 metais pagrindinis Seimo komitetas atmetė, argumentuodamas tuo, kad pakankamai apsaugos priemonių pranešėjams numatyta kituose teisės aktuose. Tačiau šiais metais sugrįžta prie idėjos priimti įstatymą, kuriame būtų koncentruoti pranešėjų apsaugos pagrindai, iš esmės daugiausiai dėl to, kad tą atlikti tarptautinė bendruomenė, ir, konkrečiai, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).

Tai, kad susirūpinta spręsti situaciją dėl pranešėjų apsaugos, yra išties didelis žingsnis į priekį siekiant skatinti gyventojus būti aktyviais ir neabejingais viešojo intereso pažeidimams viešojo gyvenimo dalyviais. Tinkamai įgyvendinamas toks įstatymas stiprins atsakingos ir atsparios visuomenės kūrimą ir plėtrą, mažins vadovų ir kitų įgaliojimus turinčių asmenų piktnaudžiavimo ir kitų neteisėtų veikų apraiškas. Specialios apsaugos suteikimas pranešėjams yra viena esminių liberaliosios demokratijos klestėjimo prielaidų. Toks įstatymas galėtų tapti korupcijos ir šešėlio mažinimo priemone Lietuvoje.

Tačiau nerimą kelia tai, kad svarstant įstatymo projektą – tai liudija Seimo komitetų posėdžių protokolai – buvo skubama, ir įstatymas galiausiai tapo tik gana miglotu pagrindu, kurio veikimo sėkmę ar nesėkmę nulems tolesni jo įgyvendinimo ir net paties įstatymo tobulinimo žingsniai.

Pavyzdžiui, vienas iš kertinių įstatymo akcentų, pateisinantis poreikį kurti atskirą pranešėjų apsaugos įstatymą, o ne išbarstyti pranešėjų apsaugą reguliuojančias nuostatas kituose teisės aktuose, buvo kompetentingos institucijos nustatymas ar įsteigimas. Ši institucija, remiantis viena iš pradinių vizijų, turėjo tapti tarpininku tarp pranešėjo ir valdžios institucijų, ne tik formaliai atliekanti „paštininko“ vaidmenį perduodant pranešėjų teikiamą informaciją už jos nagrinėjimą atsakingomis institucijoms. Be šios pagrindinės funkcijos buvo siūloma jai priskirti ir daugelį kitų: konsultuoti asmenis, tiek oficialiai pripažintus pranešėjais, tiek ir ketinančius pranešti apie pažeidimus (teikti patarimus, kaip formuluoti pranešimą, kokią informaciją nurodyti ir pan., teikti informacija dėl taikomų apsaugos režimų turinio, teikiamos apsaugos, kaip formuluoti pranešimą, kam jį pateikti), individualizuoti pranešėjui taikytinas apsaugos priemones („padidintos apsaugos režimo“), nustatyti priemonių suteikimo planą, pavesti atsakingoms valstybės institucijoms taikyti priemones ir tarpinstituciškai koordinuoti bei kontroliuoti priemonių taikymą. Kitaip tariant – kompetentinga institucija buvo matoma veikianti vieno langelio principu, kai konkrečiam pranešėjui priskiriamas tarnautojas, bendraujantis su juo viso pranešimo pateikimo ir nagrinėjimo proceso metu. Toks modelis, kai bendravimas vyksta per vieną asmenį, kuris ne tik formaliai užsiima pranešimų persiuntimu, bet ir teikia reikiamą pagalbą ir paaiškinimus, suteiktų gyventojams pasitikėjimo institucijomis.

Būtent tuo buvo ketinta išsklaidyti pagrindines darbuotojų baimes dėl galimų pasekmių pranešus apie įtariamus pažeidimus. Lietuvos visuomenėje gaji nuomonė, kad valdžios institucijos nebus pajėgios užtikrinti adekvačią apsaugą tuo atveju, jei darbuotojas praneš apie darbdavio daromus pažeidimus (pvz., Eurobarometro tyrime nurodoma, kad 30 procentų Lietuvos gyventojų teigia, jog tie, kurie praneša apie pastebėtas korupcines veikas, susiduria su policijos ir kitų institucijų biurokratinėmis procedūromis (ES vidurkis – 20 proc. gyventojų). Be to, Eurobarometro tyrimo duomenimis net 52 proc. lietuvių nurodė, kad nežinotų kur pranešti apie sužinotą korupcinę veiką.

Tačiau kuo daugiau buvo svarstomas įstatymo projektas, tuo šios kompetentingos institucijos funkcijos mažėjo. Įstatymo projektą rengusioje darbo grupėje buvo svarstomi įvairūs variantai, kas galėtų būti ši institucija. Žinoma, geriausia būtų steigti naują nepriklausomą instituciją ar bent jau naują padalinį, kuris galėtų dirbti išimtinai su pranešėjų apsauga – juk kuo daugiau dėmesio ir pagalbos elementų, tuo apsauga efektyvesnė. Tačiau dėl finansinių galimybių tokia idėja buvo atmesta, ir galiausiai sutarta, kad šią funkciją atliks Lietuvos Respublikos prokuratūrai. Viename paskutinių Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžių Generalinės prokuratūros prašymu buvo nuspręsta susiaurinti ir iki tol labai apkarpytas kompetentingos institucijos funkcijas – pagal priimto įstatymo redakciją, kompetentinga institucija be kitų smulkių veiksmų atliks tik „paštininko“ vaidmenį: priims pranešimus, patikrins, ar jie atitinka formalius reikalavimus, perduos pranešimus pagal kompetenciją kitoms institucijoms juos tirti, priims sprendimus dėl pranešėjų apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių taikymo arba inicijuos tokių sprendimų priėmimą, apibendrins įstatymo taikymo praktiką, konsultuos asmenis ir institucijas įstatymo taikymo klausimais bei administruos pranešėjams skirtą informaciją internetinėje erdvėje. Nebeliko ankstesniame variante numatytų kompetentingos institucijos funkcijų, tokių, kaip gautų pranešimų pirminis tyrimas (ar apskritai pranešimas pagrįstas, ar jis nėra pasikartojantis ir pan.), tarpininkavimas sprendžiant pranešėjo ir darbdavio nesutarimus (o tai rimtas iššūkis ir viena esminių nepranešimą apie galimus pažeidimus lemiančių darbuotojų baimių).

Kompetentingos institucijos funkcijos gali būti tinkamai įgyvendintos ir remiantis dabartine įstatymo redakcija – tik kai kurias gana aptakiai suformuluotas nuostatas reikėtų konkretinti įstatymą įgyvendinančiuose dokumentuose pranešėjų naudai. Ne mažiau svarbu – atsižvelgiant į tai, kad pranešėjo apsauga gali būti taikoma tik savo tapatybę kompetentingai institucijai atskleidusiam asmeniui, daug darbo laukia siekiant garantuoti šių asmenų konfidencialumą visose pranešimą tiriančiose įstaigose. Klausimas, ar tikrai tam bus politinė valia, administracinė kultūra ir finansinis palaikymas.

Taigi, belieka viltis, kad priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas bus ne tik pliuso užfiksavimas rengiantis tapti EBPO nare, bet tinkamas įstatymo įgyvendinimas atneš realių pokyčių ir visuomenėje. Dabar kamuoliukas dėl tolesnių veiksmų perduotas Vyriausybei, kuri turi daugiau nei metus (iki 2018 metų pabaigos) Seimo suformuluotai vizijai praskaidrinti ir „nuleisti ant žemės“ – priimti reikiamus įstatymo įgyvendinamuosius aktus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

praneseju apsaugos istatymas ,galimas

 praneseju  apsaugos  istatymas  ,galimas   portretas
tik teisineje valstybeje . Lietuvoje tai neymanoma -nes visi ,,,verslianykai,,, aferistai ir vagys ---yra kile ir susieti giminystes saitais su auksciausiais teisines sistemos atstovais ,--taip kad sis praneseju apsaugos istatymas ----tai faktiskai yra praneseju isaiskinimo ir ju likvidavimo istatymas -- kad neuzeitu noras kitiems bandyt aiskintis ka kas vagia.........
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Trumpa Kalėdų eglutės istorija
    Trumpa Kalėdų eglutės istorija

    Tradiciniame mūsų kalendoriuje gruodžio 13-oji diena įvardyta kaip Šviesos, mat vakarai jau nebeilgės – saulė leisis vis tuo pat metu. Diena dar kiek trumpės iki saulėgrįžos, bet todėl, kad ryte saulutė „pramiegos“, patek...

  • Baudžiavos palikimas
    Baudžiavos palikimas

    Praėjusią savaitę Suomija minėjo 100-ąsias nepriklausomybės metines. Šios šalies istorija daug kuo primena Lietuvos, nors yra ir reikšmingų skirtumų. ...

    1
  • Gyvatės ir Žemininkai
    Gyvatės ir Žemininkai

    Lukiškių aikštė Vilniuje 1999 m. yra paskelbta reprezentacine valstybės aikšte. Statusas visada įpareigoja. Tačiau kiekviena vieta, kaip ir kiekvienas žmogus, turi savo biografiją. Ji gali būti nubraukiama ir slepiama arba ji gali ...

    3
  • Lunaparke – pamišėlių karuselė
    Lunaparke – pamišėlių karuselė

    Kad politikai žiūri į valstybės biudžetą kaip plėšikai į banką, jau tapo labiau nei akivaizdu. Pupyčių darbinimas Seime, siekis sumažinti mokesčius dvarponiams, dailios sumos niekam nereikalingiems projektams, tūkstančiai beprasmiš...

    8
  • Dėmesio centre – Jeruzalė
    Dėmesio centre – Jeruzalė

    Kaip pranešė „BBC“, palestiniečių savivaldos prezidentas Mahmoudas Abbasas pavadino Amerikos prezidento nutarimą „apgailėtinu“, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu – „drąsiu ir teisingu“, o...

    3
  • Aš feministė – myliu vyrus, skutuosi pažastis
    Aš feministė – myliu vyrus, skutuosi pažastis

    Pastaruoju metu žodis "feministė" apipintas tokiu kiekiu legendų, stereotipų ir išankstinių nuomonių, kad su juo galėtų konkuruoti nebent tokios sąvokos kaip "musulmonas" ar "tolerancija". Nemažai daliai žmonių,...

    18
  • Reikia Vyčio
    Reikia Vyčio

    Jeigu visuomenei reikia Vyčio, duoti jį yra kur kas svarbiau, nei paisyti kanonų – šiuolaikinio meno ar kartais absurdiškų paveldosaugininkų reikalavimų. Pats Kultūros paveldo departamento (KPD) įsikišimas, primenant, kad lyg...

    7
  • Karas ir taika
    Karas ir taika

    Donaldas Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine. Prieštaringų sprendimų jo valdymo laikotarpiu dar bus ne vienas. Pavyzdžiui, galima įtampa dėl Irano. ...

    6
  • Gavo, ko norėjo
    Gavo, ko norėjo

    Apsiaustis baigėsi. Išorės priešų į kampą įspeista motušė Rusija nepasidavė: liko ištikima savo įsitikinimams ir stojiškai priėmė nuosprendį. O svarbiausia – iki paskutinio atodūsio neišdavė savo ta...

    1
  • Naujieji kultūros „reformatoriai“
    Naujieji kultūros „reformatoriai“

    Mindaugas Karbauskis vadovauja Maskvos Vladimiro Majakovskio teatrui ir repetuoja jo scenoje. Nuvykę į Naisius, sužinosite, kad čia veikia teartas. Ekskursijų vadovė rimtu veidu praneš, kad teatrui vadovauja jo mecenatas Ramūnas Karbauskis. Broli...

    5
Daugiau straipsnių