Pranešėjų apsaugos įstatymas: ar skuba virs kokybe?

Antradienį Seimas priėmė Pranešėjų apsaugos įstatymą, kuriuo nustatomi konfidencialumo ir apsaugos pagrindai asmenims, pranešusiems apie pažeidimus sutartiniuose darbiniuose santykiuose.

Šis įstatymas buvo ilgai lauktas. Lietuvos gyventojai nėra linkę pranešti apie darbovietėje pastebimus korupcinius ir kitokio pobūdžio pažeidimus. 2013 metais Eurobarometro tyrimas parodė, kad Lietuvoje tik 2 procentai gyventojų praneša apie sužinomas korupcines veikas. Lyginant su kitomis tuometinėmis 27 ES valstybėmis, prastesnė situacija yra tik Lenkijoje ir Slovakijoj. O, pavyzdžiui,, Nyderlanduose apie pastebėtas korupcines veikas praneša 36 proc., Suomijoje – 31 proc., Švedijoje – 28 proc. gyventojų. Dar 2010 metais buvo parengtas pirmasis Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas, kurį galiausiai 2015 metais pagrindinis Seimo komitetas atmetė, argumentuodamas tuo, kad pakankamai apsaugos priemonių pranešėjams numatyta kituose teisės aktuose. Tačiau šiais metais sugrįžta prie idėjos priimti įstatymą, kuriame būtų koncentruoti pranešėjų apsaugos pagrindai, iš esmės daugiausiai dėl to, kad tą atlikti tarptautinė bendruomenė, ir, konkrečiai, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).

Tai, kad susirūpinta spręsti situaciją dėl pranešėjų apsaugos, yra išties didelis žingsnis į priekį siekiant skatinti gyventojus būti aktyviais ir neabejingais viešojo intereso pažeidimams viešojo gyvenimo dalyviais. Tinkamai įgyvendinamas toks įstatymas stiprins atsakingos ir atsparios visuomenės kūrimą ir plėtrą, mažins vadovų ir kitų įgaliojimus turinčių asmenų piktnaudžiavimo ir kitų neteisėtų veikų apraiškas. Specialios apsaugos suteikimas pranešėjams yra viena esminių liberaliosios demokratijos klestėjimo prielaidų. Toks įstatymas galėtų tapti korupcijos ir šešėlio mažinimo priemone Lietuvoje.

Tačiau nerimą kelia tai, kad svarstant įstatymo projektą – tai liudija Seimo komitetų posėdžių protokolai – buvo skubama, ir įstatymas galiausiai tapo tik gana miglotu pagrindu, kurio veikimo sėkmę ar nesėkmę nulems tolesni jo įgyvendinimo ir net paties įstatymo tobulinimo žingsniai.

Pavyzdžiui, vienas iš kertinių įstatymo akcentų, pateisinantis poreikį kurti atskirą pranešėjų apsaugos įstatymą, o ne išbarstyti pranešėjų apsaugą reguliuojančias nuostatas kituose teisės aktuose, buvo kompetentingos institucijos nustatymas ar įsteigimas. Ši institucija, remiantis viena iš pradinių vizijų, turėjo tapti tarpininku tarp pranešėjo ir valdžios institucijų, ne tik formaliai atliekanti „paštininko“ vaidmenį perduodant pranešėjų teikiamą informaciją už jos nagrinėjimą atsakingomis institucijoms. Be šios pagrindinės funkcijos buvo siūloma jai priskirti ir daugelį kitų: konsultuoti asmenis, tiek oficialiai pripažintus pranešėjais, tiek ir ketinančius pranešti apie pažeidimus (teikti patarimus, kaip formuluoti pranešimą, kokią informaciją nurodyti ir pan., teikti informacija dėl taikomų apsaugos režimų turinio, teikiamos apsaugos, kaip formuluoti pranešimą, kam jį pateikti), individualizuoti pranešėjui taikytinas apsaugos priemones („padidintos apsaugos režimo“), nustatyti priemonių suteikimo planą, pavesti atsakingoms valstybės institucijoms taikyti priemones ir tarpinstituciškai koordinuoti bei kontroliuoti priemonių taikymą. Kitaip tariant – kompetentinga institucija buvo matoma veikianti vieno langelio principu, kai konkrečiam pranešėjui priskiriamas tarnautojas, bendraujantis su juo viso pranešimo pateikimo ir nagrinėjimo proceso metu. Toks modelis, kai bendravimas vyksta per vieną asmenį, kuris ne tik formaliai užsiima pranešimų persiuntimu, bet ir teikia reikiamą pagalbą ir paaiškinimus, suteiktų gyventojams pasitikėjimo institucijomis.

Būtent tuo buvo ketinta išsklaidyti pagrindines darbuotojų baimes dėl galimų pasekmių pranešus apie įtariamus pažeidimus. Lietuvos visuomenėje gaji nuomonė, kad valdžios institucijos nebus pajėgios užtikrinti adekvačią apsaugą tuo atveju, jei darbuotojas praneš apie darbdavio daromus pažeidimus (pvz., Eurobarometro tyrime nurodoma, kad 30 procentų Lietuvos gyventojų teigia, jog tie, kurie praneša apie pastebėtas korupcines veikas, susiduria su policijos ir kitų institucijų biurokratinėmis procedūromis (ES vidurkis – 20 proc. gyventojų). Be to, Eurobarometro tyrimo duomenimis net 52 proc. lietuvių nurodė, kad nežinotų kur pranešti apie sužinotą korupcinę veiką.

Tačiau kuo daugiau buvo svarstomas įstatymo projektas, tuo šios kompetentingos institucijos funkcijos mažėjo. Įstatymo projektą rengusioje darbo grupėje buvo svarstomi įvairūs variantai, kas galėtų būti ši institucija. Žinoma, geriausia būtų steigti naują nepriklausomą instituciją ar bent jau naują padalinį, kuris galėtų dirbti išimtinai su pranešėjų apsauga – juk kuo daugiau dėmesio ir pagalbos elementų, tuo apsauga efektyvesnė. Tačiau dėl finansinių galimybių tokia idėja buvo atmesta, ir galiausiai sutarta, kad šią funkciją atliks Lietuvos Respublikos prokuratūrai. Viename paskutinių Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžių Generalinės prokuratūros prašymu buvo nuspręsta susiaurinti ir iki tol labai apkarpytas kompetentingos institucijos funkcijas – pagal priimto įstatymo redakciją, kompetentinga institucija be kitų smulkių veiksmų atliks tik „paštininko“ vaidmenį: priims pranešimus, patikrins, ar jie atitinka formalius reikalavimus, perduos pranešimus pagal kompetenciją kitoms institucijoms juos tirti, priims sprendimus dėl pranešėjų apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių taikymo arba inicijuos tokių sprendimų priėmimą, apibendrins įstatymo taikymo praktiką, konsultuos asmenis ir institucijas įstatymo taikymo klausimais bei administruos pranešėjams skirtą informaciją internetinėje erdvėje. Nebeliko ankstesniame variante numatytų kompetentingos institucijos funkcijų, tokių, kaip gautų pranešimų pirminis tyrimas (ar apskritai pranešimas pagrįstas, ar jis nėra pasikartojantis ir pan.), tarpininkavimas sprendžiant pranešėjo ir darbdavio nesutarimus (o tai rimtas iššūkis ir viena esminių nepranešimą apie galimus pažeidimus lemiančių darbuotojų baimių).

Kompetentingos institucijos funkcijos gali būti tinkamai įgyvendintos ir remiantis dabartine įstatymo redakcija – tik kai kurias gana aptakiai suformuluotas nuostatas reikėtų konkretinti įstatymą įgyvendinančiuose dokumentuose pranešėjų naudai. Ne mažiau svarbu – atsižvelgiant į tai, kad pranešėjo apsauga gali būti taikoma tik savo tapatybę kompetentingai institucijai atskleidusiam asmeniui, daug darbo laukia siekiant garantuoti šių asmenų konfidencialumą visose pranešimą tiriančiose įstaigose. Klausimas, ar tikrai tam bus politinė valia, administracinė kultūra ir finansinis palaikymas.

Taigi, belieka viltis, kad priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas bus ne tik pliuso užfiksavimas rengiantis tapti EBPO nare, bet tinkamas įstatymo įgyvendinimas atneš realių pokyčių ir visuomenėje. Dabar kamuoliukas dėl tolesnių veiksmų perduotas Vyriausybei, kuri turi daugiau nei metus (iki 2018 metų pabaigos) Seimo suformuluotai vizijai praskaidrinti ir „nuleisti ant žemės“ – priimti reikiamus įstatymo įgyvendinamuosius aktus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

praneseju apsaugos istatymas ,galimas

 praneseju  apsaugos  istatymas  ,galimas   portretas
tik teisineje valstybeje . Lietuvoje tai neymanoma -nes visi ,,,verslianykai,,, aferistai ir vagys ---yra kile ir susieti giminystes saitais su auksciausiais teisines sistemos atstovais ,--taip kad sis praneseju apsaugos istatymas ----tai faktiskai yra praneseju isaiskinimo ir ju likvidavimo istatymas -- kad neuzeitu noras kitiems bandyt aiskintis ka kas vagia.........
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Apie košės virimą ir tauškalus prieš rinkimus
    Apie košės virimą ir tauškalus prieš rinkimus

    Visi pamename vaikystės eilėraštuką "Virė virė košę", kuris šiandien švietimo politikos akivaruose iš lėto įgauna įvairiaspalves simbolines reikšmes. Į šį eilėraštuką galima žvelgt...

    2
  • Kryžkelė: tarp laisvės ir sotumo
    Kryžkelė: tarp laisvės ir sotumo

    Istorija parodė, kad neteisus buvo Karalius Saulė (Prancūzijos karalius Liudvikas XIV), sakydamas, kad "valstybė – tai aš". Valstybė – tai mes, visi jos piliečiai, ir tik nuo mūsų priklauso, kuriuo kryžkelės keliu pasuksi...

    4
  • Santuoka be meilės
    Santuoka be meilės

    Kol pedagogai stiprina streikų apkasus, o Švietimo ir mokslo ministerija kiša stručio galvą į smėlį, gyvenimas teka savo vaga. Tik plukdo kaskart į vis aklinesnį užutėkį, kur ne tik valtys šonais brūžinasi, bet greit jau ir ir...

  • Raudonojo maro medžioklė
    Raudonojo maro medžioklė

    Šiais politinių neramumų, populizmo ir demagogijos laikais aktualumo neprarandantis terminas "makartizmas" (angl. "McCarthyism"), reiškiantis kaltinimą išdavyste ar priešiška veikla, neturint jokių sva...

    3
  • Čia priėjo Ona...
    Čia priėjo Ona...

    ir pasakė: Sugrįžta Kauno didybė.  Jaunimas iš emigracijos ir kitų šalies miestų kraunasi lagaminus ir skuba į Kauną,  nes laikinojoje sostinėje  gyvenantys ir kuriantys aukšto lygio jaunieji profesionalai traukia ...

    7
  • Milijoninė alkoholio žala – tik ledkalnio viršūnė
    Milijoninė alkoholio žala – tik ledkalnio viršūnė

    Alkoholio žala aplinkiniams, o ne pačiam geriančiajam, yra milžiniška – Lietuvoje ji sudaro daugiau nei trečdalį visos žalos ir siekia šimtus milijonų eurų, o teikiama pagalba yra nepakankama arba jos visai nėra. Tuo tarpu labiaus...

    6
  • Politinės rinkodaros dumblas
    Politinės rinkodaros dumblas

    Politinės rinkodaros ir savireklamos asas, turbūt garsiausias tėvas Lietuvoje (po Kęstučio P.), parlamentaras ir disidentas Petras G. susirūpino grėsmėmis valstybei, kurią myli kaip pats save ir savo Seimo kėdę. Todėl surašė laišką,...

    6
  • Vietoj „Kvadrato“ – joga
    Vietoj „Kvadrato“ – joga

    Naujienų srauto niekaip neapleidžia švietimo sistemos naujovės. ...

    1
  • Mintys apie 1918-uosius ir jų padarinius
    Mintys apie 1918-uosius ir jų padarinius

    2018-ųjų lapkritis – kupinas išdidumo ir nostalgijos, šalims minint Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir nepriklausomų valstybių susikūrimą (arba atsikūrimą) žlugus Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Rusijos imperijoms. ...

    2
  • Neteisingas teisingumas
    Neteisingas teisingumas

    Aišku, privati nuosavybė yra neliečiama, o jei liečiama, už ją kompensuojama. Maža smulkmena, dar žiūrint, kieno liečiama. Jei liečiama niekam nežinomų, mažų žmonelių, tie gali ir palūkėti. Pavyzdžiui, šiuo metu grąžinta 99 p...

    7
Daugiau straipsnių