Praleistos progos pakalbėti

Pasaulis, kokį mato šių dienų lyderiai, didžia dalimi priklauso ne tik nuo jų požiūrio, bet ir nuo artimiausios aplinkos. Ji, kaip sakė garsusis Lietuvos ne-prezidentas, dažnai būna kalta dėl netinkamų lyderių sprendimų. Manykime, kad tokioje nepavydėtinoje situacijoje, apsupti nepatikimų žmonių, filtruojančių informaciją ir dalijančių blogus patarimus, yra ir dauguma ES lyderių.

Akys pirmiausia, žinoma, krypsta į ES lokomotyvo, Vokietijos, vadovus. Nors kodėl negalėtų prabilti demokratijos lopšio Graikijos lyderiai? Ar tokie aktyvūs žmogaus teisių gynėjai skandinavai? Pagaliau pulkelis naujųjų ES narių.

Ar šiandien Senajame žemyne nėra nė vienos asmenybės, o tik interesų žaidimus žaidžiantys politikai? Nė vieno vaclavo havelo, ulofo palmės? Ar jie tikrai mano, kad pakanka ilguose debatuose sunkiai išgimdomų bendrų ES pareiškimų? O gal tikisi, kad prarijusi Ukrainą Rusija sustotų?

Aplinka kalta, ne kitaip, manykime, vertindami jų asmeninę laikyseną dėl tragedijos Ukrainoje.

Sekmadienį smogikai viešai išsityčiojo iš Ukrainos karių – pažemintus pravarė Donecko gatve. Matydami, kaip pavojingiausi Europoje teroristų apsupti ukrainiečiai pėdina nuleidę galvas, ES prezidentai ir kancleriai turėjo pasibaisėti paralelėmis su nacių kronikos kadrais.

Vakar internete plaukiojo į nelaisvę patekusių rusų desantininkų liudijimai, iš kurių visiškai aišku, kad Ukrainą Kremlius bando paversti antruoju Afganistanu. JAV spauda įamžino naują separatistų performansą: Donecko gatvėje viešai žeminama moteris, apjuosta Ukrainos vėliava, laikanti lentelę "Ji žudo mūsų vaikus. Smogikų agentė".

Žiaurumu šie kadrai iš Ukrainos, laimei, dar neprilygo kalifato kūrėjų filmukams – tik kėlė dviprasmiškų aliuzijų, kad Europoje atsirado jėga, kuri žmogaus teises vertina taip pat kaip Antrojo pasaulinio karo iniciatoriai.

Garsiosios frazės apie praleistą progą patylėti autorius Jacques'as Chiracas kartą leido suprasti, esą ES senbuviai puikiai žino, kada ir kas turi kalbėti. Šiandien tuo drįstume suabejoti – pastaraisiais mėnesiais Europos prezidentai, kancleriai ir premjerai labai jau dažnai praleidžia progą pakalbėti. Gal jau metas? Pirmiausia, žinoma, pakeitus aplinką, kuri, matyt, ir šįkart yra kalčiausia.