Populistas pasikliovė likimu

Minint 16-ąjį Julijaus gimtadienį, mirė jo tėvas, ir jaunasis herojus tapo savo šeimos galva. Išvykusį studijuoti į užsienį, mūsų veikėją pagrobė piratai. Pastarieji reikalavo išpirkos, o kol ši buvo renkama, Gajus maloniai leido laiką pagrobėjų stovykloje.

Sakoma, jog piratai buvo priblokšti Gajaus taurumo ir genetiškai paveldėtos aristokratiškos elgsenos, tad, nors Julijus ir buvo įkaitas, jis valgė su piratais prie vieno stalo ir netgi nutaisęs linksmą toną žadėjo savo pagrobėjams vėliau juos surasti ir nukryžiuoti. Jūrų plėšikai iš to juokėsi, tačiau vėliau Gajus tesėjo pažadą, pagrobėjų palaikai buvo pateikti paukščiams.

Įžengęs į ketvirtą dešimtį, Gajus buvo pasiųstas tarnauti į dabartinės Ispanijos teritoriją, kur pelnė sumanaus karvedžio reputaciją ir pagarbą tarp eilinių karių.

Grįžęs į Romą, jis nusitaikė į vieną aukščiausių to meto postų – konsulo pareigybę. Solidi karinė reputacija, įgimta politinė natūra, oratoriaus ir rašytojo talentai – visa tai padėjo pelnyti rinkėjų simpatijas. Tačiau vien to neužteko, reikėjo galingų rėmėjų.

Julijus stengėsi pelnyti dviejų žmonių palankumą – Marko Licinijaus Kraso (turtingiausio Romos žmogaus, kadaise numalšinusio Spartako maištą) ir Gnėjaus "Didžiojo" Pompėjaus Magnuso (vieno įtakingiausių politikų, kuriam Julijus įpiršo savo dukterį). Nors šie du džentelmenai, pasak tuos laikus menančių senolių, nekentė vienas kito (tiek politine, tiek asmenine prasme), Julijaus planas pavyko.

Kaip ir dauguma populistų žmonijos istorijoje, Gajus triumfavo, orientuodamasis į "paprastus žmones". Kad pelnytų jų meilę, jis taikė iki mūsų dienų išlikusius metodus: kalbėjo tai, ką jie norėjo girdėti, ir organizavo vadinamąsias gladiatorių kovas. Pats Gajus jomis bodėjosi ir dar net dvikovai neįpusėjus, imdavo atsakinėti į laiškus bei tvarkyti buhalteriją (dėl to dalis žiūrovų piktai į jį šnairuodavo).

Rinkimų pabaigoje jis pelnė plebėjų meilę bei konservatyviosios aristokratijos neapykantą. Jo rinkimų kampanijoje dirbo vienas daug žadantis jaunuolis – Markas Junijus Brutas Jaunesnysis, Gajaus meilužės sūnus.

Markas mokėsi iš Julijaus politinio meno subtilybių, o Gajus su Marku siejo dideles viltis. Kad dar labiau įtvirtintų savo autoritetą, Julijus išvyko į dabartinę Prancūziją gaudyti nelegalių migrantų. Numalšinęs agresyvių atėjūnų maištą, Julijus pareiškė parlamentui, jog būtina pradėti karą prieš "pabėgėlius".

Vis dėlto konservatyvūs politikai didžiausią grėsmę įžvelgė pačiame Julijaus asmenyje. G.Pompėjui teko teisintis dėl savo uošvio elgesio. Kol Romoje virė politinės intrigos, Julijus su savo kolega Marku Antonijumi pergalingai žengė per tuometę Europą – eliminavo nelegalius vokiečių migrantus gabenančią bendrovę "Suebi", vadovaujamą žiauraus mafiozo Ariovistuso, numalšino nacionalistų maištą, vadovaujamą Vercingetorixo, bei įžengė į tuometes Vokietijos ir Didžiosios Britanijos teritorijas. Visa tai Julijus aprašė savo memuaruose, kurie Romoje tapo itin populiariais bestseleriais.

Julijaus autoritetas augo. Netgi M.Brutas ėmė nerimauti, suprasdamas – daugiau galios Julijui, vadinasi, – mažiau galios demokratijai. Gajaus globėjas M.Krasas pats troško šlovės, todėl išvyko į Rytus ir sėkmingai žuvo, greitai mirė ir Julijaus dukra. G.Pompėjaus ir Julijaus saitai nutrūko. Du sąjungininkai tapo priešais, o jų šalininkai persekiojo vieni kitus Romos gatvėse. G.Pompėjus susirado naują uošvį ir surinkęs armiją ėmė ruoštis lemiamai kovai.

Julijus apsuptas šlovės grįžo į Romą, tačiau jį pasiekė reikalavimas: "Neperžengti Rubikono su armija." Jis peržengė, nes žinojo, kad aristokratų reputacija smukusi, o liaudis laukia Julijaus lyg JAV Donaldo Trumpo. Kilo pilietinis karas. G.Pompėjus buvo geras politikas, tačiau vidutiniškas karvedys, jis pralaimėjo, nesėkmingai bandė pabėgti, buvo nužudytas, o jo galvą egiptiečiai nusiuntė Gajui greituoju paštu.

Grįžęs į Romą, Julijus oficialiai atleido savo priešams (net prieš jį Gnėjaus pusėn stojusiam M.Brutui) ir atsidavė civiliniams darbams, siekdamas atkurti Romą. Vis dėlto kova dar nebuvo baigta. Julijaus priešai ėmė ruoštis atsakomajam smūgiui, tačiau jie neturėjo juos vienijančios figūros, todėl atsigręžė į M.Brutą. Kadangi pastarasis dvejojo, greitai priešais jo namus ėmė rastis paslaptingi užrašai, retoriškai klausiantys: "Brutai, ar tu miegi?" arba primenantys: "Roma laukia".

Paskutinis kantrybės lašas M.Bruto taurėje buvo paties Julijaus provokacija. Švenčiant pavasario atėjimo ir mirusiųjų minėjimo karnavalą, M.Antonijus juokaudamas uždėjo Julijui karūną. Nors tai tebuvo bandymas sužinoti liaudies nuotaikas Julijaus karūnavimo klausimu, M.Brutui trūko kantrybė. Jis prisijungė prie sąmokslininkų.

Senoliai sako, kad Julijus itin tikėjęs likimu, esą jeigu lemta mirti, vadinasi, lemta. Kovo mėnesį jis nuėjo į parlamento posėdį ir buvo nužudytas. Pasak senolio Plutarcho, Julijus iš pradžių bandė priešintis užpuolikams, tačiau pamatęs tarp jų M.Brutą, liovėsi. Žudikai nebuvo pratę mojuoti peiliais, todėl bebandydami pataikyti į aukos kūną, tik sužeidė vieni kitus, o pamatę, ką pridirbo, išsilakstė.

Kilo dar vienas pilietinis karas, po kurio Romą ėmė valdyti vienas stiprus žmogus, o "paprasti žmonės" liko ten, kur ir buvę (to labiausiai ir bijojo Julijaus priešininkai). Nors pats Gajus mirė, tenka pripažinti, jog jo požiūris į likimą buvo teisingas, mat teoriškai Julijus lyg ir laimėjo.