Politikai meluoja, rinkėjai tuo mėgaujasi

Tad kas yra netiesos politika? Jos esmė – nuolatinis neteisingų ar melagingų faktų kartojimas politiniame procese, ypač rinkimuose. Atrodytų, kas gi čia naujo, juk melas ir klasta neatsiejama socialinių santykių dalis nuo pat žmonijos pradžių pradžios. Štai iš istorijos žinome, kad Trojos arklys anaiptol nebuvo tik draugiška graikų dovana trojėnams, o dešimtajame dešimtmetyje JAV prezidento pareigas ėjusio Billo Clintono dievagojimasis neturėjus santykių su Baltųjų rūmų praktikante Monica Lewinsky šiandien atrodo mažų mažiausiai komiškai.

Tačiau šiais laikais netiesa, ypač Vakarų demokratinėse valstybėse, susiduria su kontrolės mechanizmais – žiniasklaida, ekspertai, viešosios nuomonės lyderiai neleidžia, ar bent neturėtų, klaidinantiems argumentams prasprūsti pro akis. Ir jie tą sėkmingai daro – per pastaruosius dešimtmečius ne vienas lyderis buvo pričiuptas ir dėl to baigė savo politinę karjerą. Informacijos monopolio nėra, todėl manipuliacijas yra lengviau demaskuoti.

Visgi pastaruoju metu daugėja politikų, kurie nepaiso kritikos iš šono; jie ir toliau tiesmukai kartoja melagingus argumentus tam, kad mobilizuotų tam tikrą elektorato dalį. Dar blogiau – jų įtaka sparčiai auga, nes racionalūs kontraargumentai nebesuveikia.

Panašių atvejų toli dairytis nereikia. Štai Didžiosios Britanijos referendumo metu euroskeptikai nuolatos pabrėždavo, jog narystė ES britams kiekvieną savaitę kainuoja 350 mln. svaro sterlingų, nors tikroji suma – kone dvigubai mažesnė. Kad ir kiek kartų buvo apeliuojama į šį tyčinį klaidinantį faktą, „Brexit“ šalininkai sėkmingai jį skelbė iki kampanijos pabaigos. Kitoje Atlanto pusėje tendencijos panašios: Donaldas Trumpas kasdien aiškina, jog nuo pat pradžių prieštaravo amerikiečių invazijai į Iraką. Problema ta, kad jokių duomenų apie tokią D. Trumpo nuomonę nėra – netgi priešingai, netrūksta interviu, kur jis apie karą Irake atsiliepia palankiai. Visgi tai netampa kliūtimi D. Trumpui žaisti emocijomis ir kritikuoti konkurentę Hillary Clinton, kuri Senate balsavo už karo veiksmus.

Tad kodėl tai vyksta? Kodėl racionalūs, faktiniai argumentai nebesuveikia? Kodėl visuomenė pasiduoda netiesą sakančių politikų vilionėms, nors neretai puikiai suvokia, kas vyksta iš tikrųjų?

Priežasčių, ko gero, yra daug ir įvairių, tačiau reikėtų aptarti kelias pagrindines. Visų pirma, labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse mažėja pasitikėjimas institucijomis. Tyrimai rodo, jog tų, kurie pasitiki valstybinėmis institucijomis, žiniasklaida, nevyriausybiniu sektoriumi ir verslu, yra vos ketvirtadalis; ir šis skaičius per pastarąjį dešimtmetį mažėja. Daugiau nei 60 proc. europiečių nepasitiki savo šalių vyriausybėmis. Kitaip tariant, auga bendras nusivylimas.

Antra, yra klaidinga visus tuos, kurie balsuoja už atvirai populistinius argumentus pasitelkiančius politikus, vadinti tiesiog kvailiais ar skurdžiais. Tai neatitinka tikrovės – skaičiai rodo, jog, pavyzdžiui, D. Trumpą palaiko milijonai aukštesnes nei vidutines pajamas gaunančiųjų amerikiečių. Jiems tai – alternatyva tradiciniams politikams, kurie neatliepia visuomenės skaudulių, kalba nuobodžiai, abstrakčiai. Be to, dirbtinis visuomenės grupių skirstymas į „protingas“ ir „neprotingas“ yra mažų mažiausiai nedemokratiškas ir didina elito bei ne elito atotrūkį. Jei įprasti centro dešinės ir centro kairės politikai ima atrodyti visiškai vienodi, atitrūkę nuo gyvenimo realijų, nuobodūs, kodėl nebalsuoti už tiesmukai kalbantį žmogų iš šalies, net jei jis ir meluoja?