Plepėjimas kaip diagnozė

Gausybė asmeniniam tobulėjimui skirtų knygų ir straipsnių kiekvienam susidomėjusiam (jei skaito, vadinasi, domisi) paaiškina tokių kalbėjimų strategijas. Reikia, sako žinovai, stebėti pašnekovo akis. Ir į kūno kalbą atkreipti dėmesį – na, jei čiupinėja nosį, reiškia – meluoja. Jei smakrą – irgi meluoja, atrodo. Rankos paspaudimas turi būti ryžtingas, bet it replėmis suimti delno neverta. Nereikia, rašo patarėjai, sakyti "ne", geriau kaip nors išlaviruoti. Patarimų produkcija skaitoma noriai, su dėkingumu.

Šiomis dienomis valgydamas pietus lokaliame mišrios virtuvės restorane, pamačiau vieną iš galimų patarimų literatūros vartotojų. Pusamžis vyras atrodė lyg tobula tokios literatūros iliustracija – nuo tinkamai kyšančių marškinių rankogalių iki automatiškai aristokratiškų (na, pagal mano aristokratizmo įsivaizdavimą) gestų. Jis kalbėjosi su užsieniečiu. Abu nebuvo tyliabalsiai, todėl aš, sėdėdamas prie gretimo staliuko, pabandžiau identifikuoti svečio akcentą ir nusprendžiau, kad vis dėlto – estas.

Po kelių nevalingo klausymosi minučių supratau, kad estas mūsiškiui parduoda programėlę mobiliesiems prietaisams. Ji turėtų palengvinti logistika užsiimančios įmonės darbuotojų ir jų klientų gyvenimą: fiksuotų užsakymų eigą, sektų produkcijos kelius, patvirtintų jos gavimo faktą, būtų susieta su "Google" žemėlapiais – viskas tas pats, kaip ir tūkstančiuose kitose panašaus funkcionalumo programėlėse. "Negi jis tokios neturi?" – spėjau pagalvoti ir nedelsdamas gavau atsakymą – turi. Žinoma, nusprendė estui parodyti, kaip ji veikia. Baltiškasis brolis, reikia pripažinti, labai mikliai, tarp dviejų kotleto kąsnių prisiregistravo lietuvio tinklalapyje ir nusiuntė užklausą su žodžiu "testas". Abu susikaupė, padėjo šakutes ir ėmė laukti atsakymo. Telefonas tylėjo. Lietuvio kantrybės ribos buvo labai siauros ir jis puolė skambinti administratoriams, reikalaudamas nedelsiant sureaguoti į užklausą. Jam buvo atsakyta, kad programa į žodį "testas" reaguoja standartiškai neskubėdama. Verslininkas demonstratyviai, neperdėdamas pabarė administratorių, viską paaiškino estui ir pradėjo plepėti. Jis šiek tiek nustebusiam ir apsidžiaugusiam pašnekovui papasakojo viską: koks yra konkurencinis laukas, kaip veikia kitos įmonės, kokiomis priemonėmis jos disponuoja. Perpasakojo gandus, asmenines vadovų biografijas, ant servetėlės užrašė apyvartas – rodomas ir realias.

Aš tokią reakciją suprantu – perteklinis plepėjimas tampa nevalinga kompensacija pašnekovui už patirtą (dažniausiai įsivaizduojamą) skriaudą ar nemalonumą, bet kodėl būtent šitaip reaguoja vyresnio (45+) amžiaus žmonės – paaiškinti negaliu. Štai aš pats, jei kartais, labai retai, kur nors pavėluoju, jaučiu sunkiai sutramdomą norą laukiančiojo ne tik atsiprašyti, bet dar ir papasakoti ką nors įdomaus ir netikėto. Nesijaučiu vienišas – užtenka žvilgtelėti į antraštes: tereikia šalyje sulaukti menkiausio incidento ir galima garantuoti – kas nors prisiplepės.

Žinoma, nereikia pulti į priešingą kraštutinumą. Lietuvių patarlė yra neteisinga, nes tyla – bloga byla. Bet pats tokios patarlės atsiradimas liudija, kad mes mėgstame kenksmingai plepėti. Ta proga prisiminiau epizodą iš grafikei Elvyrai Kairiūkštytei (1950–2006) skirtos knygos "Deginantis gyvenimo artumas" ("Tyto Alba", Vilnius, 2010). Skulptorė Ksenija Jaroševaitė prisimena, kad jos santykiai su E.Kairiūkštyte nebuvo paprasti: "Meno srityje mūsų santykiai kažkodėl visuomet buvo pagarbūs. O kasdienybėje visko būdavo – ir apsižodžiuodavome. Elvyra man kartais sakydavo: "tu gudri, aš tavęs privengiu..." Mane tik juokas imdavo. O gudria ji mane vadindavo dėl to, kad aš jai niekuomet neišpasakodavau savo išgyvenimų".

Labai tiksli diagnozė ir drauge patarimas. Reikia būti gudriems. Neplepėti.