Pelėda gamtoje ir mitologijoje

Išties pelėda labai dažnai minima vaikų dainose. Tautos kūrybos tyrinėtojai yra pastebėję, kad vaikų folklore tebėra užsilikę savaip perkeistų labai archajiškų dalykų. Netgi senųjų religinių ritualų, virtusių žaidimais. Ir dainos apie pelėdą: visos jos tarsi humoristinio pobūdžio, tačiau atidus nagrinėjimas gali įžvelgti visai kitą pirmapradę reikšmę.

Sakykime, dainos „Ak tu pelėda“ variantuose šis paukštis tupi „aukštai medy“, „viršum medžių“. Neabejotinai sureikšmintas, nors šiaip jau pelėda, mintanti daugiausiai smulkiais graužikais, skraido neaukštai. Žemaičių dainoje „Iš rugia grūda iškepi douną“ pelėdos „istorija“ pasakojama itin smulkiai. Atėjusi į žvirblio vaišes nekviesta, pelėda sėdasi pačioje garbingiausioje vietoje – stalo gale, vaišinasi pyrago galu. Išvedęs pelėdą šokti, žvirblis numina jai koją ir iškerta akį. Tada pelėda, nors „šoka akla ir raiša“, tačiau visaip išgiriama. Netik jos galvelė, snapelis, plunksnelės, kojelės, bet ir vaikai. O „peledas lizdelis – a ne dvarelis“! Mitologijoje aklumas ir raišumas – chtoniškosios būtybės požymis. Tai mirusiųjų pasaulio dievybė, turinti pranašystės galią. Ir išties, kitados lietuviai tikėjo, kad pelėdos ūbavimas prie namų nieko gero nežada. Jos atskridimas dienos metu pranašauja nelaimę šeimai ar net mirtį kuriam iš namiškių. Šis tikėjimas žinomas nuo seno, – „Prūsijos kronikoje“, kurią 1583 m. išleido Lukas Davidas, rašoma prūsus tikint, kad tris dienas pelėdai ūbaujant prie namo, jame būtinai kas nors mirs. Ir patarlė teigia: „Pelėda atneša bėdą“. Tuo ji išskirtinė iš kitų paukščių, dainoje taip: Viršuj medelia Pelėda tupėja, Bara ją visos paukštės, Ku negražiai gieda...

Priežodžiai, minintys pelėdą, yra vis tokie „moralizuojantys“: „Tuščią daržinę turėti gėda, nes iš tokios visada išlek pelėda“, „Mano gėda pas pelėdą, tavo gėdą šunys ėda“, „Vanagas verčias pelėda, kai prispiria bėda“, „Akys kaip pelėdos, kai kermošiun rėdos“, „Pelėdos sermėga apsivilko“. Gal ir paukščio vardas toks, kad rimuojasi ir su bėda, ir su gėda...

Mūsų tautos tradicijos išsaugojo labai įdomų dvasinės kultūros paveldą – sutartines, kurios UNESCO organizacijos sprendimu netgi įrašytos į globotinų pasaulio kultūros šedevrų sąrašą. Išgiedant sutartines, muzikavimo eigą reguliuoja pagrindinė atlikėja, vadinama rinkėja. Ji užveda sutartinę, „renka“ ją žodžiais ir frazėmis, kurias kaskart gali keisti, o tada reikiamu momentu užbaigia. Taigi sutartinė kuriama muzikavimo eigoje; šis kūrinio improvizacinis pradas pabrėžia jo sakralinę prigimtį.