Pažymint Lietuvių mokslo draugijos 110-metį

Draugijos idėja brendo kartu su tautos Atgimimu. Mokslo minties židiniai Lietuvoje po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m. nebuvo visiškai išblėsę – veikė keletas visuomeninių organizacijų. Tačiau šie mokslo entuziastų sambūriai tyrinėjo lietuvių tautos kultūrą kaip praeities faktą, netikėdami ir nesirūpindami jos atgimimu.

Dr. Jono Basanavičiaus ir jo bendražygių mintis buvo iš esmės kita: praeitį pažinti būtina tautos ateities vardan. Iš pradžių manyta švietimą ir kultūrą, kartu ir lietuvybę palaikančią organizaciją steigti Mažojoje Lietuvoje, nes Didžiojoje veiklą varžytų spaudos draudimas. Sumanymą, tačiau tik iš dalies įgyvendino Tilžės „Birutos“ draugija (įkurta 1885 m.), taip pat Baltimorės (JAV) „Lietuvių mokslo draugystė“ (įsteigta 1889 m.). J. Basanavičius matė būtinybę darbų programą išplėsti, įtraukiant kuo daugiau šviesuomenės.

Pasak jo straipsnio, paskelbto 1902 m. „Varpe“, būsimoji draugija „rūpinsis ištardyti lietuvių tautą ir jos apgyventą kraštą“. Šis tarsi kraštotyros darbas turėjo būti derinamas su lietuviškosios savimonės ugdymu, nors tai oficialiuose dokumentuose ar spaudoje ir negalėjo būti deklaruojama.

Lietuvoje perspektyvos tautos kultūros moksliniams tyrinėjimams atsivėrė po spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimo. Konkretūs draugijos steigimo darbai prasidėjo 1905 m., J. Basanavičiui „Vilniaus žiniose“ paskelbus jos programą. Tikslai buvo sukonkretinti įstatuose, paskelbtuose 1907 m. vasario 28 d. „Vilniaus žiniose“. Užsibrėžta tirti moksliškai su Lietuva susijusias problemas, rinkti tautosaką, istorines, etnografines ir tautodailės vertybes, archeologinius radinius, kaupti lituanistinius rankraščius ir periodiką, sudarinėti gyvosios ir negyvosios gamtos eksponatų rinkinius, leisti mokslo darbus ir vadovėlius, rengti paskaitas visuomenei.

Steigiamasis susirinkimas įvyko Vilniaus imperatoriškosios muzikos mokyklos salėje (Vilniaus g. nr. 28). Išrinktas toks komitetas: pirmininkas (tuometine terminologija „pirmasėdis“) J. Basanavičius, vicepirmininkai Povilas Matulionis ir Petras Matulaitis, knygininkas Antanas Smetona, sekretorius Jonas Vileišis, iždininkas Antanas Vileišis, nariai J. Bagdonavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras Vileišis. Nariais užsirašė 86 asmenys, o 1915 m. jų buvo jau 659.

Draugijos veiklos programa buvo daugialypė. Jos siekiais neabejotinai buvo kuriami būsimosios nepriklausomos Lietuvos valstybės pagrindai – švietimo, mokslo, kultūros struktūrų užuomazgos. Draugijos nariai ėmėsi rinkti medžiagą lietuvių kalbos žodynui, tautosaką, darė etnografinius aprašus, kaupė tautodailės eksponatus, pradėjo archeologinius, antropologinius bei istorinius tyrinėjimus. Pagal mokslų šakas susibūrė sekcijos, visokeriopai skatinusias šios veiklos plėtrą. Lygia greta įgyvendinama nuostata, kurios dar negalima buvo atvirai deklaruoti – tautinės tapatybės stiprinimas; tąsa to proceso, kuris prasidėjo knygnešystės epochoje.

Kasmetiniuose Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimuose buvo skaitomi narių moksliniai referatai. Draugijos garbės nariais buvo išrinkti įžymūs kitų šalių baltistai: Adalbertas Becenbergeris, Janis Endzelynas, Filipas Fortunatovas, Aleksejus Šachmatovas, Janas Boduenas de Kurtenė, Augustas Leskynas ir kiti. Išplėtojus darbus, buvo įkurtas muziejus, biblioteka ir archyvas, imtasi paminklosaugos rūpesčių. Draugijos darbo rezultatai įspūdingi: išleista 115 vadovėlių lietuviškoms mokykloms, tęstiniame leidinyje „Lietuvių tauta“ (1907–1936 m. jo išėjo 5 tomai) paskelbta daug konceptualių kalbos, kultūros paveldo bei istorinių tyrinėjimų. Draugijos archyve išsaugoti Dionizo Poškos, Motiejaus Valančiaus, Jono Biliūno, Lauryno Ivinskio, Antano Juškos moksliniai rankraščiai ir korespondencija. Kalbos komisija nemažai nuveikė normindama lietuviškąją rašybą.

Ir dar. Nuo veiklos pradžios buvo brandinta mintis statytis Vilniuje Tautos namus; 1911 m. tam buvo nupirktas sklypas ant Pamėnkalnio (Tauro) kalno. Deja, karo metu pražuvo surinkti ir į Rusijos banką padėti statybai skirtieji pinigai. Dabar toje vietoje tik paminklinis akmuo Tautos namų idėjai; o greta – griūvantys sovietiniai Profsąjungų rūmai.

Lenkų okupacijos metais draugijos reikalai klostėsi nelengvai; net šešetą kartų teko vis keltis iš vienų patalpų į kitas, kaskart patiriant nuostolių. Tad ir mokslinė veikla tolydžio slopo, mažėjo ir narių skaičius. Tačiau draugija išliko labai svarbiu ir ryškiu lietuvybės židiniu okupuotame Vilniuje. Didelis smūgis draugijai – 1927 m. vasario 16 d. jos nuolatinio pirmininko J. Basanavičiaus mirtis.

Pirmininkais dar buvo renkami Bronius Untulis, Marcelinas Šikšnys, kun. Antanas Viskantas. 1938 m. kovo 9 dieną lenkų valdžia Lietuvių mokslo draugiją uždarė. Jos veikla buvo atnaujinta Lituanistikos institute, atgavus Lietuvai istorinę sostinę Vilnių. 1941 m. pagrindines draugijos funkcijas perėmė Lietuvos Mokslų akademija, tad Lietuvių mokslo draugija yra tiesioginis akademijos pirmtakas. O svarbiausia, draugijos veikla esmingai sustiprino nepriklausomos Lietuvos idėją, vėliau padėjo išlaikyti lietuvybę istorinėje sostinėje.