Pavasario žingsniai gamtoje

Pašalui iš žemės traukiantis, medžių skaidulomis pajuda žemės syvai. Neša jie gyvybinę jėgą į šakeles, į pumpurus. Net ant vėjo nulaužtos beržo šakelės kotelio pakimba melsvas sulos lašelis ir sužėri brangakmeniu, pagavęs saulės spindulėlį. Beržas suloja! Kaip malonu pakelti vėsų sulos ąsotį prie lūpų ir pajausti tikrąją pavasario gaivą. Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, sula – saldus pavasarinis džiaugsmas.

Nepagailės lapuočiai gaiviųjų syvų ir žmogui, tačiau nevalia jiems padaryti didesnės žalos. Sulą reiktų tekinti per medinį latakėlį, vadinamą sulabėgiu ar tule, įgręžus beržo ar klevo kamieną šiaurinėje pusėje. Prisileidus ąsotį, tą skylę būtina užkalti mediniu kamšteliu. Juk sula – beržo kraujas. Sulos seniau kaimo žmonės prisileisdavo tiek, kad pakaktų ir vasaros darbymečiu atsigaivinti. Supildavo į statinaitę, įberdavo keletą saujų avižų, kurios išbrinkusios ir sudygusios sudarydavo želmenų plutą. Dėl malonesnio skonio dar įdėdavo aviečių kotelių, serbentų šakelių, kartais apynių. Vėsioje vietoje, kamaroje ar rūsyje taip paruoštą sulą galima išlaikyti iki vasaros darbymečių. Tada plutą praplėšus, tik semk saldrūgštį, labai gerai troškulį malšinantį gėrimą. Sakydavo, kad ir putra, suloje virta, yra saldi be pradaro. Dar ji labai tinkanti burokams raugti.

Anksčiausiai pradeda kilti kamienu į šakas klevų sula. Ji yra ir saldžiausia, o ypač po šaltos žiemos. Patarlė sako: „Nebėr žiemų šaltų, nebėr nė sulų saldžių“. Kai pavasarį pradėdavo bėgti sula, senovėje žmonės jau dažnai būdavo baigę grūdų atsargas; iš čia ir toks graudokas apgailestavimas: „Kai yra sulelės – nebėra duonelės, kai yra duonelės – nebėra sulelės.“

Per Šv. Velykas su dainomis lankant kaimynus, priedainiuose vis girdėti „vynas žaliasai“. Tikriausiai tas vynas ir yra sula, gaivusis pavasario gėrimas. Antraip kodėl jis „žaliasai“? Tikėta, kad sula turi stebuklingų galių: nagi raganos, nusipraususios joje naktį, įgauna galių apžavams bei visokiems kerams. Ir net oru gali skrieti į Šatrijos kalną, jeigu nusimaudo suloje Jurginių naktį, – taip pasakoja sakmės. Todėl vakare ąsotėlį prie beržo geriau apversti dugnu į viršų.

Gausiausias gaivios sulos šaltinis – beržas. Sula nustoja bėgus, kai medžio lapeliai prasiskleidžia. Čia reiktų pastabumo: jeigu pamatysime, kad beržas anksčiau už alksnį sprogsta, vasara bus sausa, jeigu atvirkščiai – drėgna. Jo pavadinimo kilmė kalbininkams yra visiškai aiški: indoeuropiečių prokalbėje šis žodis reiškė „šviesti, būti baltam“. Germanų ir slavų liaudies poezijoje medis gretinamas su mergina, ogi baltų dainose – dažniau su berneliu:

Ant aukšto kalno – berželis,

O po  tuo berželiu – bernelis.

Berželio lapeliai tviskėjo,

Širma kepurėlė blizgėjo.

Šviesiu jausmu paženklinti yra tie dainų motyvai, kuriuose atsiskleidžia ankstyvas rytmetis mūsų krašto gamtoje:

Per beržynaicį, per alksnynaicį

Tai šviesiai, giedriai saulelė teka.

Ir gražių patarlių, kuriose minimas beržas svyruonėlis, gausu mūsų kalboje: „Jam metelių – kaip beržo lapelių“; „Audžia drobeles kaip beržo tošeles“; „Nors po beržo lapeliu, bet su jaunu berneliu“. O šmaikštus pasakymas „Kai ant beržų vyšnios nunoks!“ reiškia nepasiekiamą laiką...

Lietuvio mitinėje sąmonėje  medis – vėlės prieglobstis kylant į dausas.

Nors ir sakoma „Tiek naudos, kiek iš beržo tvoros“, kitur ūkyje šis medis labai pravartus. Jo skaliomis ir kaitriomis malkomis kūrenama duonkepė krosnis ir pirtis. O tošis – puiki medžiaga įvairiausioms dėžutėms, indeliams, dėklams, net gorčiams gaminti. Tošimi apvynioti puodai nesuskyla. Kernavės archeologiniuose sluoksniuose rasta tošelių, gražiai ornamentuotų įspaudais. Praeityje tošininkystė buvo svarbus mokėjimas.

Bet štai mįslė klausia: „Tūtinas suladinas – marti medį pažadina. Kas?“ Atsakymas – tai pjūklas. Graudu žiūrėti į pavasarį nupjautą medį, – jo kelmas verkia. Bet atskrenda čia sulos atsigerti paukšteliai, vidurdienį  susirenka  margaspalvis drugelių būrys, tuntas skruzdėlių, vabalėlių. Viena vabzdžių rūšis taip ir vadinama – sulvabaliai. Visokiai miško gyvasčiai norisi paskanauti pavasario gaivos...

Tik kodėl mes dabar tapome tokie negailestingi medžiams galiūnams? Daugelyje kaimo kapinaičių tvarkymo pretekstu ištisai išpjauti taip gražiai jas puošę medžiai. Ar pasitarta su artimaisiais, ar atsižvelgta į tautos papročius bei tikėjimus? Juk lietuvio mitinėje sąmonėje  medis – vėlės prieglobstis kylant į dausas... Ar atleis mums prabočių šešėliai, palikus jų kapus be pavėsio, be paukštelių čiulbesio?

O ir miestuose senesni medžiai gailesčio nesulaukia... Štai Vilniaus gatvėse – vis dažniau pamatysi šviežius kelmus; ir be jokio išdrevėjimo. Kodėl Rygos, Vroclavo, Ciuricho, kitų miestų skveruose tebežaliuoja keleto šimtų metų sulaukę medžiai? Kad ir paramstyti, sutvirtinti, bet pažymėti gamtos paminklo ženkleliu! Panašu, kad savo šalyje tokių neturėsime...

Pašnekesio pabaigai – dar tokia naujiena iš dangaus skliauto. Sparčiai dienai ilgėjant, ir nakties dangaus tamsa nebe tokia gili. O pavasarėjantis skliautas šią naktį pasipuoš įspūdinga šviesulių konjunkcija: šalia mėnulio pilnaties tik dviem laipsniais nutolęs švytės šviesusis Jupiteris.