Pasiūlymas A. Širinskienei – sugrąžinti inkviziciją

Pasvaičiojimai apie demokratiją

Pasak jos, didžiausios Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos partijos ir frakcijos lyderis yra pernelyg demokratiškas. Ta demokratija, anot jos, kartais gimdo ne visai tinkamus sprendimus.

Gal kam būtų ir juokingi pasvaičiojimai apie perteklinę demokratiją Lietuvoje, jei ne dar tik vos prieš trisdešimt metų nusikratytas ir tikrai nepamirštas sovietinės diktatūros jungas.

Gal ir būtų kažkam juokinga, bet greičiau graudu, jei taip kalbėtų valdžia nusivylęs ir galo su galu nesuduriantis turgaus prekeivis, pašalpą vietoje atlyginimo gaunantis medikas ar pro langą pas švietimo ministrę pasikalbėti lipantis, socialinės neteisybės nebegalintis iškęsti mokytojas.

Dabar apie demokratiją, kaip trukdį, kalba itin įtakinga dominuojančios politinės jėgos Seime atstovė, Seimo komiteto pirmininkė, prireikus sugebanti "širdimi" būti vienoje frakcijoje, o realiai dirbti kitoje.

Dabar apie demokratiją, kaip trukdį, kalba itin įtakinga dominuojančios politinės jėgos Seime atstovė.

Istorijos pamokos

Beje, kalbos apie inkviziciją ir ne tokios jau juokingos: paskutinė ragana, žiūrint į istoriinę praeitį, buvo sudeginta ne taip jau senai (prieš keletą šimtų metų) ir daugelio mūsų išsvajotoje žemėje – Šveicarijoje.

Po inkvizitorių buvo Stalinas ir Hitleris, išžudę dešimtis milijonus žmonių, Pol Potas, Saddamas Huseinas, buvo daugybė skirtingų diktatorių, kuriuos vienijo bendras vardiklis – nemeilė demokratijai.

Visi gerai žinome, vienaip ar kitaip perfrazuotą, bet esmę išlaikantį garsųjį Winstono Churchillio pasakymą "Demokratija yra blogai, bet tai geriausia, ką turime".

Demokratijos teikiamas "blogis" trukdė generolui Pinočetui pakelti savo šalies ekonomiką taip, kad ji iš atsilikusios Pietų Amerikos šalies taptų žemyno lydere. Štai kaip jis susitvarkė su šiuo "blogiu": vien tik pagal oficialią statistiką, – virš 3 tūkst. nužudyta, o kiek dar žmonių, dingusių be žinios, kurių nuomonė ar požiūris į Čilės ateitį skyrėsi nuo generolo nuomonės ir kurie nesuspėjo laiku palikti šalies su 200 tūkst. kitaip mąstančių žmonių.

Čilė tapo pavyzdžiu daugeliui pasaulio valstybių, kaip reikia tvarkyti šalies ūkį ir ekonomiką, tenka pripažinti, kad tapo netgi pavyzdžiu vykdant socialinę politiką.

Sunaikinus aktyviausius ir įbauginus likusius šalies piliečius, turinčius kitą viziją, tai padaryti, aišku, buvo lengviau – nereikėjo gaišti laiko diskusijoms, aptarimams, oponentams įtikinėti, visam tam, kaip dažnai mėgstama sakyti: tai tik tuščiai sugaištas laikas demokratiniams žaidimams.

Derėtų susimąstyti

Dažnai gyvenimo įspeisti į kampą, matydami korupcijos apraiškas visuose valdžios ešeluonuose, didžiulę socialinę neteisybę, mes bandome šauktis "šlubo vokiečio" tvarkos, keikiame demokratus ir demokratiją, dažnai užmiršdami arba tiesiog nepagalvodami, kad patys galime atsidurti gretose tų, kurie vienokia ar kitokia forma bus "deginami ant laužo", kai mes prarasime taip keiksnojimą demokratiją.

Tai yra lengviausias kelias keiktis ir nieko neveikti nusimetus nuo pečių kaip nereikalingą asmeninę socialinės atsakomybės naštą, atsakomybės už save, kaip turintį teises ir pareigas valstybės pilietį, už savo šeimą, už savo šalį.

Graikai prieš tūkstančius metų padovanojo mums, visam pasauliui vieną geriausių savo išradimų – demokratiją, aišku, ji tuomet skyrėsi nuo dabartinės ("demokratija" – liaudis valdo) formos, tačiau esmė liko ta pati, ką graikai suprato jau beveik prieš tris tūkstantmečius: demokratija yra tada, kai kuo daugiau piliečių dalyvauja sprendžiant valdymo klausimus.

Taigi, mano nuomone, mums tereikia pasinaudoti graikų dovana ir nuolat ją tobulinti, būti socialiai atsakingais šalies piliečiais, nelaukti, kad už mus mūsų gyvenimu pasirūpins kažkas kitas, o kiekvienam aktyviai dalyvauti šalies valdymo procesuose, aišku, pagal savo supratimą ir kompetenciją.