Pabėgėlių krizė keičia Europos miestus

Straipsnio autorė, socialinė ir menų kritikė Anna Altman rašo, kad „Europą per pastaruosius trejus metus užplūdus daugiau nei dviems milijonams pabėgėlių, miestai suko ir tebesuka galvas, kur juos padėti.

Vokietijoje vietos pareigūnai rekvizavo nebeveikiančius viešbučius, Oktoberfesto palapines sezonui praėjus, buvusių tarybinių laikų apleistus daugiabučius, senus aerodromus, netgi buvusių Dachau ir Buchenvaldo koncentracijos lagerių kai kuriuos pastatus.

Šiose skubiai pritaikytose erdvėse labdaros grupių darbuotojai, daugiausia savanoriai, greitai sumontavo kelių aukštų gultus, taip pat ir pertvaras bei sieneles šiokiam tokiam privatumui.

Bematant išdygo kvartalai iš į dviejų aukštų namus sustatytų konteinerių, nuleistų kur tik yra vietos – sporto aikštėse, laukuose, pramonės pastatų plotuose, toli nuo parduotuvių, mokyklų, viešojo transporto. Virtuvių labai mažai, tualetai ir dušai – dažniausiai lauke.“

Kanados žurnalistas Dougas Saundersas, Toronto dienraščiui „Globe and Mail“ pranešęs apie didžiulį migrantų judėjimą ir išleidęs knygą „Atvykimo miestas“, tai vadina „žmonių sandėliavimu“. Prioritetas čia visų pirma pabėgėliams suteikti stogus virš galvų – nesvarbu, kad jie nekokios kokybės ir prastai atrodo.

Žinoma, konteineriai – ne ilgalaikiam apgyvendinimui. Juose sukurptos gyvenimo erdvės ne tik ankštos, vos kalėjimo kameros dydžio, bet žiemą sunkiai prišildomos, o vasarą prastai atvėsinamos.

„Krovininiai konteineriai netinka būstams“, – sako Manuelis Herzas, šveicarų architektas, parašęs knygą „Iš lagerio į miestą“ apie pabėgėlių stovyklų architektūrą. „Konteineriai – ne žmonėms gyventi“, – priduria jis.

Vis dėlto bėglių krizei įsibėgėjant, architektai ir dizaineriai imasi užduoties sukurti  žmoniškesnes erdves naujiesiems Europos migrantams priglausti. 

„Prieš dvejus metus ar dar anksčiau architektai net nekalbėjo apie šią problemą, nebent jie būtų dirbę kokioje nors tarptautinėje humanitarinės pagalbos organizacijoje“, – teigia M. Herzas.

Bet dabar netikėtas milijonų žmonių atvykimas sąlygojo eksperimentinę laboratoriją ne virtualiame, bet visiškai realiame pasaulyje, ir tai privertė architektus pažvelgti naujai į problemą, kaip sukonstruoti lanksčius ir mažai kainuojančius būstus.

Iš visų Europos šalių daugiausia pabėgėlių priėmė Vokietija, prieglobsčio joje pasiprašė 600 tūkstančių žmonių, todėl ji ir pirmauja naujų ir geresnių būdų jiems apgyvendinti paieškoje.

Paprasčiausi dizainai remiasi lengvai prieinamomis medžiagomis –medienos drožlių plokštės, gofruotas metalas, plastmasinis brezentas – kurias galima lengvai sudurstyti į gyvenamuosius kvartalus, net aprūpintus kiemais, žaidimo aikštelėmis, bendrijų sodais.

Kiti architektai numato statinius, kurie geriau izoliuoti ir ilgiau išsilaiko. Pavyzdžiui, pietvakarių Vokietijos miesteliui Švabijos Gmiundui jie pastatė stiprų, patvarų medinį karkasą su patraukliomis lentjuostėmis ant betoninio pagrindo, taip išgaunant iki 19-os kvadratinių metrų ploto žmogui.