Niekam nenaudingas konfliktas

Šeštadienį iš naujo užsiplieskęs konfliktas Kalnų Karabache sulaukė didelio užsienio spaudos dėmesio, nes, kaip pažymėjo netgi Lisabonos „Diario de Noticias“, „šis konfliktas yra sinonimas karui tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. O tai svarbu dėl to, kad šios dvi šalys ribojasi ir su Rusija, ir su Turkija. Todėl ir nėra ko stebėtis, jog ateityje šis regionas atsidurs dėmesio centre“.

O kaip pranešė amerikiečių strateginių tyrimų institutas „Stratfor“, „balandžio 2 d. susišaudymas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos karių – vienas kruviniausių incidentų šiame ginčijamame regione nuo 1994 m. Biškeko protokolo dėl ugnies nutraukimo pasirašymo.

Jau balandžio 3 d. Azerbaidžanas mėgino situaciją sušvelninti, iš savo pusės paskelbdamas vienašališką ugnies nutraukimą“.

Pasak Prahos dienraščio „Lidove Noviny“, „tai, kad abi pusės viena kitą kaltina pažeidus susitarimą dėl ugnies nutraukimo, mažai ką stebina. Faktas tas, jog abiejose pusėse – keliasdešimt žuvusiųjų.

Konfliktas dėl Kalnų Karabacho turi gilias istorines šaknis ir abiems šalims sukelia daug emocijų. Ieškoti konkrečių kaltininkų, kurie pirmieji paleido ugnį, tad yra beprasmiškas užsiėmimas“.

Anot Maskvos dienraščio „Vedomosti“, „konfrontacija tarp Maskvos ir Vakarų dėl konflikto Ukrainoje leidžia įtarti, jog ligtoliniai taikos mechanizmai yra nusilpę arba išvis nebeveikia. Tad tarptautinėje plotmėje akivaizdi įtampa tarp Maskvos ir Vašingtono galėjo Kaukazui pasiųsti signalą, jog dabar pats laikas apsiuostyti ir padėtį apčiupinėti, idant būtų galima įvertinti naujas „raudonąsias linijas“.

Vienos dienraštis „Presse“ apgailestavo, jog „ilgai kraujo maudynės Pietų Kaukaze buvo pasaulio viešojoje sąmonėje tarsi pamirštos. O dabar už tai galime sulaukti atpildo. Tai sena tarptautinės bendruomenės klaida: reaguojama tik tada, kai pirma suskamba šūviai“.

Gerą vardą turintis Vokietijos šiaurėje esančio Osnabriuko miesto laikraštis teigė, jog „kovos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano savaitgalį Kalnų Karabache rodo visų pirma štai ką: šitas ginčas neišsprendžiamas, nes tai vienas iš daugelio karų, kurie pasaulyje vyksta per tarpininkus, tarsi siunčiant linkėjimus iš Krymo.

Juk Armėniją palaiko V. Putino Rusija, o Azerbaidžaną – R. T. Erdogano Turkija. Ginčas čia ne dėl keleto kvadratinių kilometrų nykaus, mažai apgyvento kalnų ruožo, o dėl tikėjimo, regioninės įtakos, veido išsaugojimo pasaulio politikos arenoje“.  

„Pigūs žodžiai, atskambantys iš Jungtinių Tautų ar Vakarų valstybių, domina ponus Putiną ir Erdoganą maždaug tiek pat kaip ir koks nors girto vežiko šūkaliojimas Stepanakerte“, – rašė dienraštis „Neue Osnabrücker“.  

Berlyno „Zeitung“ irgi nurodė, kad „Vakarai šio ginčo dalyviams turi mažai įtakos, o kiek Rusija gali paveikti Baku – to mes nežinome. Savaitgalį V. Putinas iš abiejų pusių pareikalavo tučtuojau nutildyti ginklus. Tai gerai. Bet būtų dar geriau, jeigu Rusija iš karto abiejų pusių neapginkluotų pabūklais, kurių tylėjimo ji neišgali užtikrinti“.