Nepakeltų užpakalių sindromas

Vienas diskusijos dalyvių atkreipė dėmesį, jog didžiausių visuomenės bėdų sąraše yra nuostata, kad lyg privaloma tvarka reikia kritikuoti kolegas, ir nesvarbu, jei nuomonės sutampa. Esmė – ne požiūris, svarbu, kas jį išdėstė...

Taip pat buvo pažymėta, kad ši liga itin paplitusi akademiniuose sluoksniuose. Tenka su tuo sutikti, nes Vilniaus universitetas, kuriame teko studijuoti ir dirbti, buvo vienas didžiausių intrigų katilų. Deja, tos ligos simptomų nesunkiai galime rasti ir Seime, ir vyriausybėje, ir prezidentūroje, ir vos kelis darbuotojus turinčioje bendrovėje. Vis dėlto sunku pasakyti, ar tai išskirtinis lietuvių bruožas.

Nors vis patariama išminties mokytis iš žydų, prieš kelis mėnesius per kažin kurią televiziją rodytas reportažas apie kilusias aistras Vilniaus choralinėje sinagogoje sufleruoja, kad ne tautybė lemia norą kariauti smėlio dėžėje. Galbūt tiesiog nuodėminga žmogiškoji prigimtis neleidžia gyventi be intrigų ir pykčio.

Tos pačios ligos simptomų įžvelgiu neatidžiai sekdamas reakciją į mitingą prie Seimo. Kad jį inicijavęs Andrius Tapinas sulauks kritikos, keistokų kaltinimų iš valdančiosios partijos atstovų ir šios gerbėjų, buvo galima nesunkiai nuspėti. Kad jie įtariai klausinės, ar A. Tapinui už nugaros nestovi marsiečiai, kam tai naudinga, kokios visuomenės šiukšlės gali rinktis į tokį mitingą ir panašiai, taip pat nenustebino.

Kiek liūdniau buvo stebėti, kaip feisbuke prie kvietimo į mitingą žinomi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai spaudė patiktukus. O po mitingo, per kurį buvo ne vien giriami, negailėjo kritikos ir pamokymų ponui Tapinui. Esą ne taip, kaip reikia, daręs, susireikšminęs, mokęs kitus, nors pats neturįs patirties, nesuprantąs politinio gyvenimo subtilybių, populistas etc.

Prajuokino kitų socialinių tinklų nuomonės reiškėjų pasipiktinimas, kad reikėjo dar daugiau institucijų ir politikų prieš plauką pašukuoti. Suprask, mitingo organizatorių tikruosius kėslus galima išsiaiškinti dedukcijos metodu: nekritikuoja prezidentės, vadinasi, – prezidentės žmogus, nekritikuoja Skandinavijos bankų – bankininkų ausys kyšo, nieko bloga apie alų nesako – aludarių pirktas.

Dar įdomiau skaityti, kas ir kaip matė protesto priežastį: nuo Mindaugo Basčio apkaltos iki mistinio žurnalistų klano gynimo. Taigi vėl ta pati priežastis: nesvarbu, ką kalba, esmė – kas kalba.

Manau, mitingo esmė ir prasmė – priminti politikams, kad tauta nėra kvaila ir bandyti jos kantrybės ribas rizikinga. Tikiuosi, politikai tai suvoks, nors galbūt ne iškart. Valstybei tik į naudą, jei panašūs mitingai būtų rengiami ir kai kurių merų valdomose kunigaikštystėse. O visiems kritikams noriu pasiūlyti vieną receptą: pakelkit užpakalius ir pabandykit padaryti geriau, protingiau ir taikliau. Nepakeltų užpakalių sindromas – dar viena liga, alinanti mūsų visuomenę.