Nepadori laimė

Neseniai lėktuve atsiverčiau knygą apie danų laimės paslaptis. Pats tas skaitinys, kai išgertas litras vandens prašosi lauk, o pilotas valandą nuo pakilimo neišjungia ženklo būti prisegtais diržais, šalia nežinia ko ašaroja bendrakeleivė ir ultragarsu spygauja vaikas. Net tokiomis keistokomis sąlygomis atsiverstas leidinys suteikė pamąstymų. Danija negali pasigirti saulėtu klimatu, o ir finansine prasme yra patrauklesnių vietų gyventi, bet jos gyventojai – vieni laimingiausių pasaulyje. Mes vis dar gėdingai tempiame pirmavimo savižudybių skaičiumi kryžių, o gatvėje pamatytas šiaip sau besišypsantis žmogus neretai sukelia įtarimą.

Nenoriu perpasakoti visos knygos, bet su daniška laime glaudžiai siejamas vadinamasis hygge – jausmas, kai išgyvenamas jaukumas, mėgavimasis akimirka ir tiesiog buvimo malonumas. Tam svarbus patalpų apšvietimas, gardus maistas, nuoširdus bendravimas ir dar daugybė aspektų. Bet bent jau man, bendru vardikliu visoms šioms sritims pasirodė tai, kad danai nė nemėgina slėpti, jog šie jaukumą ir malonumą atnešantys momentai yra jų prigimtinė teisė. Esanti aukščiau pareigos darbdaviams ar siekio turėti tobulą išvaizdą. Niekas čia nesuka galvos dėl papildomos suvalgytos bandelės, o vaikų turintiems žmonėms įprasta darbą baigti 16 val. tam, kad ramiai keliautų leisti vakaro su šeima.

Viena draugė it purviniausią paslaptį atskleidė kartais valandą praleidžianti tiesiog niurkanti šunį. Kai ką nors darome dėl aiškaus ir apčiuopiamo tikslo, tai laikoma prasminga, o kai užsiimame veikla vien dėl to, kad ši teikia malonumą, jaučiamės kalti, tarsi nieko naudingo neveikiame. "Mokiausi per naktį, kad gaučiau dešimt už egzaminą" ar "Ariu viršvalandžius, nes noriu paaukštinimo" daugumai gerokai suprantamiau negu: "Vakarą praleidau kepdama vyšnių pyragą ir glostydama katiną. Tiesiog tam, kad paragaučiau gardaus deserto ir paglostyčiau katiną." Su pirmaisiais norais taip pat nėra nieko bloga, tačiau praktikoje apstu pavyzdžių, kai net ir puikuojantis kiauru dešimtuku ar kosmine karjera, gyvenimas nedžiugina.

Atrodo, supratau, iš ko susideda laimė. Iš sėdėjimo balkone su drauge valgant braškes. Serialų. Knygų. Lazanijos. Apkabinimų. Pokalbių iki ryto. Tylos be krislo nejaukumo. Kaip mozaika ji sulipdyta iš kasdienių ir paprastų dalykų.

Ir pasakysiu dar šį tą. Man atrodo, kad pas mus apskritai vis dar yra nepadoru būti laimingam. Tarsi normalu klausytis draugų virkavimų dėl sunkumų darbe ar santykiuose, o štai pasakęs: "Gyvenu nuostabiai, žmogus šalia manęs tiesiog idealus, o ir vaizdu veidrodyje nesiskundžiu", gali būti palaikytas mažų mažiausiai arogantišku pagyrūnu. Netikite? Pabandykite ir greičiausiai sulauksite žvilgsnių, nebyliai klausiančių: kaip tu drįsti?

Pamenu, prieš keletą metų jaučiausi tikrai nelaiminga. Nuo nuolatinio streso man, jaunai merginai, skaudėdavo tai skrandį, tai nugarą, tai galvą, o draugams greičiausiai iki gyvo kaulo buvo pakyrėjusi mano skausmo persmelkta mina. O štai šį pavasarį keliavau po Izraelį. Neaplenkiau ir garsiosios Raudų sienos, į kurią žmonės iš viso plataus pasaulio kaišioja lapelius su prašymais aukštesnėms jėgoms. Pamenu, stebėjau, kaip tušinukais darbuojasi mano kelionės draugai ir tiesiog šypsojausi, nes vienintelis dalykas, kurį lapelyje įrašiau pati, buvo žodis "ačiū". Už tai, ką turiu.

Įdomiausia, kad iš esmės mano gyvenime per tuos metus niekas apčiuopiamai nepasikeitė. Vis dar turiu neįgyvendintų tikslų. Būna tikrai mėšlinų dienų. Kartais savaičių. Bet, matyt, pasikeičiau pati. Neliko įpročio dėl nesėkmių kaltinti likimo ar problemas spręsti prašyti Apvaizdos, užuot ėmusis jų pačiai. Nebijau nutraukti bendravimo su negatyviais žmonėmis. Atradau balansą tarp "reikia" bei "noriu" ir jei jaučiu, kad vakarą noriu praleisti su knyga bei puodu arbatos vietoje namų tvarkymo, tai ir darau. O svarbiausia, atrodo, supratau, iš ko susideda laimė. Iš sėdėjimo balkone su drauge valgant braškes. Serialų. Knygų. Lazanijos. Apkabinimų. Pokalbių iki ryto. Tylos be krislo nejaukumo. Kaip mozaika ji sulipdyta iš kasdienių ir paprastų dalykų. Tik kartais mes jos sau neleidžiame. Ar tiesiog nepastebime žvelgdami tolyn į didingus tikslus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rokas

Rokas portretas
Nelabai idomus straipsnis

Saulius

Saulius portretas
Jūsų paskutiniuose sakiniuose: "Ar tiesiog nepastebime žvelgdami tolyn į didingus tikslus.", manau, žodis - "pastebėti" Laimę, kuri "Kaip mozaika ji sulipdyta iš kasdienių ir paprastų dalykų." ir yra Laimės būvimo esmė kiekviename iš mūsų, tame ir mūsų gyvenimuose... Ačiū už teisingas apžvalgas bei įžvalgas...

Vytautas

Vytautas portretas
Liuks, aš jau 15 metų taip gyvenu ir vargo nematau
VISI KOMENTARAI 15
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kaip <span style=color:red;>(ne)</span>griausime demokratiją, balsuodami nuo šešiolikos
    Kaip (ne)griausime demokratiją, balsuodami nuo šešiolikos

    Dar šį pavasarį aktyviausias Lietuvos jaunimas Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) asamblėjoje sutarė dėl balsavimo nuo šešiolikos metų įteisinimo savivaldybėse. Tai siunčia aiškią žinutę – į š...

    1
  • Pontifiko stebuklai
    Pontifiko stebuklai

    Ketvirtį amžiaus laukę antrosios Romos popiežiaus viešnagės, tėvo Pranciškaus viešnagę aptarinėsime turbūt tiek pat dienų. Stebėsimės nuoseklumu – kai ne tik kalba apie rodytiną dėmesį mažutėliams, bet ir pats jį ro...

  • Pinigai kaip ginklas
    Pinigai kaip ginklas

    Tarpvalstybinė prekyba ir investicijos skatina klestėjimą ir mažina karo riziką. Tiesa? Ne visiškai. ...

    2
  • Gudrūs mokosi iš svetimų klaidų, o mes?
    Gudrūs mokosi iš svetimų klaidų, o mes?

    Akivaizdi valdžios kūrybinio žanro krizė lėmė, kad užburtame valdžios draudimų rate gimsta dar vienas draudimas. ...

    1
  • LR įstatymo vardu
    LR įstatymo vardu

    Lietuvos valstybė (ja save laiko valdžia) labai nepasitiki savo piliečiais. O kam kitaip išlaikyti beveik 80 institucijų, turinčių teisę bausti, bausti ir dar kartą bausti. Negi paprasti šios šalies gyventojai tik vagys ir apgavika...

    4
  • Ar liks vietos šventumui, kai popiežius išvyks?
    Ar liks vietos šventumui, kai popiežius išvyks?

    Belaukiant popiežiaus Pranciškaus, iš tolo matomi Vilniaus bažnyčių bokštai puošėsi pastoliais. Arkikatedrai, šalia kurios Šventojo Tėvo laukė jaunimas, irgi nepagailėta baltų dažų. Tvarkytis ragino net arki...

    3
  • Ar naikinami šalies miškai?
    Ar naikinami šalies miškai?

    Aiškinasi visuomenei miškininkai, ministras, politikai, premjeras bando apsimesti, kad čia ne jo iniciatyva Labanoro naikinimas vyksta. Sunerimęs dėl savo prezidentinių reitingų transliuoja žinutę, kad kviečiasi aplinkos ministrą pasiai&...

    3
  • Modernaus verslo realybė: startuolio mintis brandžioje kompanijoje
    Modernaus verslo realybė: startuolio mintis brandžioje kompanijoje

    Startuoliams būdingi darbo principai ir kultūra dažnai siejami su stereotipiniais bruožais – per daug jaunatviška, nerūpestinga terpe, kurioje viskas juda greitai ir yra nepastovu. ...

  • 35 procentai kultūrinės taršos
    35 procentai kultūrinės taršos

    Kokie bulvienojai turi trūnyti galvoje, kad sugalvotum 35 proc. visos radijo muzikos prievarta paversti lietuviška? Viešpatie dieve, nejaugi Lietuvoje vidutinė alga jau yra 1,5 tūkst. eurų, pensija – tūkstantis, šalyje nebeliko ...

    13
  • Svajoti neuždrausi
    Svajoti neuždrausi

    Nors iki Kalėdų – dar geri trys mėnesiai, futbolo mėgėjai didžiausias metų šventes jau pasitiko. Šią savaitę startavo jų laukiamiausias metų reginys – UEFA čempionų lyga. Neabejotinai tai svarbiausias sporto klubų turnyr...

    3
Daugiau straipsnių