Nekaltinkime rinkėjų dėl populizmo iškilimo

Vidurio Europa žengia atgalios, o populizmas ir nacionalizmas stiprėja. Tokią išvadą daro daugelis nuomonės formuotojų Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie mato, kaip Vengrijai vadovauja Victoras Orbanas, 2014-ųjų liepą nedviprasmiškai išreiškęs palaikymą, anot jo, „neliberaliajai demokratijai”. Jie girdi atgarsius Lenkijoje ir užuodžia bręstant kažką panašaus Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir Kroatijoje. Jie sunerimę, nusivylę ir pikti.

Šis požiūris buvo iškalbingai išdėstytas Prahoje gimusio prancūzų mąstytojo Jacques'o Rupniko, šį mėnesį skaičiusį kasmetinę Leszeko Kolakowskio paskaitą Šv. Antano koledže Oksfordo universitete. Tai buvo dalis platesnio projekto, remiamo Lenkijos kultūros instituto Londone ir Varšuvos universiteto.

1988 metais J. Rupnikas išleido įsimintiną knygą „Kita Europa“ (The Other Europe); joje jis numatė komunizmo griūtį ir perspėjo apsnūdusius vakarų europiečius pabusti iš savo solipsistinio, globėjiško neišmanymo apie kitą žemyno pusę.

Jo pusantros valandos paskaitą “Lenkija tarp europizmo ir nacionalizmo: nacionalinė išimtis ar regiono norma?“ sunku apibendrinti keliais žodžiais, bet pagrindinis akcentas buvo mintys apie vieną asmeninį pokalbį su lenkų rašytoju ir disidentu Adamu Michniku nuostabiai optimistinę 1991-ųjų vasarą.

A. Michnikas – anuomet daugeliui susižavėjimą kėlęs, o dabar daugelio konservatyvių lenkų nekenčiamas veikėjas – sakė, kad Lenkija susiduria su trijų rūšių fundamentalizmu. Pirmasis yra tautinis nacionalizmas, bet kokias kalbas apie diskriminaciją arba persekiojimą atmetantis kaip grėsmę valstybės interesams. Antrasis – klerikalizmas. Trečiasis – pagrįstas moralinių absoliutų politika, pagal kurią oponentai laikomi ne klystančiais žmonėmis, o blogiu.

Anuo metu šie perspėjimai atrodė perdėti, bet daugelis jų dabar atrodo pranašiški. Iš pradžių pradedama spausti normas ir institucijas, vėliau – varžyti žiniasklaidos laisvę, o galiausiai – kol kas tik Vengrijoje – imamasi pulti kultūros srityje, kai teatrai ir muziejai virsta politinio mūšio lauku. A. Michnikas nepaminėjo papildomos problemos – oligarchų įtakos politikai.

Kad ir kokie vėjai pūstų Vidurio Europoje, jie nėra apriboti vien šiuo regionu ir negali būti siejami vien su dešimtmečius trukusiu komunistų valdymu. Nekantrios prieš elitą nusistačiusios politinės jėgos lėmė Donaldo Trumpo pergalę, „Brexit“, politinę sumaištį Austrijoje ir stebinančias permainas Italijoje.

Antra, šios jėgos nėra neįveikiamos. Jos laimi, nes tradicinės partijos (vadinkim jas centristinėmis, liberaliomis ar vyraujančios srovės) kelia silpnus kandidatus ir blogai organizuoja rinkimų kampanijas. Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamas „Įstatymas ir teisingumas“ 2015 metais pirmąkart laimėjo daugumą parlamente dėl rinkimų atsitiktinumo, nes viena kairiojo sparno partija per plauką nepateko į parlamentą. Iš dalies ji klesti dėl gudrios politikos, bet daugiausiai tai lemia susiskaldžiusi ir neveiksminga opozicija.

Trečia, skriaudos, kurstančios prieš isteblišmentą nukreiptas nuotaikas, yra tikros. Besikeičiančios visuomenės normos, globalizacija ir technologijos labai pasitarnavo jaunesniems, turtingesniems, miestuose gyvenantiems, išsilavinusiems ir mobiliems gyventojų sluoksniams. Tačiau kitai rinkėjų daliai atrodo, kad ji palikta už borto arba apgaudinėjama. Vakarų demokratijoms vadovaujantys žmonės šito nesugebėjo įžvelgti.

Atsakinėdamas į klausimus po savo paskaitos J. Rupnikas atkreipė dėmesį, kad 1989 metais žlugus komunizmui Vakarų demokratijos atsainiai vertino problemas, kurios jau tuomet buvo akivaizdžios. Na, o išsivadavusios šalys savo ruožtu atsiribojo nuo įpročio priekabiai vertinti ir pasirinko didelių trūkumų turintį Vakarų modelį. Daugelyje šalių, tiek Rytuose, tiek Vakaruose, vėlesniais metais valstybės institucijas ir politinę valdžią užgrobė politiniai ir ekonominiai karteliai.

Dabar rinkėjai reiškia pasipiktinimą savimi patenkintu, valdingu ir dažnai korumpuotu elitu. Tiesa, kad jie dažnai tai daro balsuodami už partijas ir politikus, tvirtinančius, kad jie yra kovotojai prieš sistemą, bet iš tikrųjų – niekuo ne geresni. Tai gali atrodyti nenormalu. Vis dėlto vargu ar galima rinkėjus dėl skurdaus pasirinkimo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

>Nezabitauskas

>Nezabitauskas   portretas
Atmesk velniui neigiamą atspalvį ir turėsi angelą - abiejų šaknys tos pačios. ......................Esi arba asilas, arba populizmo pranašas.

Taigi

Taigi  portretas
Visada įdomu pasiskaityti Lucaso įžvalgas. Gaila, mus valdančių tarpe nieko net panašaus nėra. Visa politika pas mus apsiriboja siauru asmeninių interesų ratu ir dideliu noru papildyti savo kišenę..

Nezabitauskas

Nezabitauskas portretas
Jie sunerimę? Dėl ko gi? Juk populizmas, atmetus šiai sąvokai primestą neigiamą atspalvį, yra tolygus demokratijai. Tiktai žodžių kilmė skirtinga: populizmas - iš lotynų kalbos, demokratija - iš graikų. Tad ko nerimauti "nuomonių formuotojams", jei demokratija stiprėja? Priminsiu, jog demokratijos esmė - valstybė tvarkoma taip, kaip nori dauguma jos piliečių. Vox populi - vox Dei!
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Melo kojos
    Melo kojos

    Paskatinimą visuomet elgtis sąžiningai prisimenu kaip vieną pirmųjų sąmonėn įstrigusių dalykų. Iš pradžių tiesos sakymo svarbą galvon kalė artimieji, paskui pasisekė turėti mokytoją, kurios apgaudinėti nesinorėjo taip stipriai, kad s...

    2
  • Karių tauta!
    Karių tauta!

    Vienas austrų poetas, atvažiuodavęs pas mus antrosios nepriklausomybės apyaušriu, matydavo gatvėse besiskeryčiojančius vadinamuosius marozus. Nesistebėdavo, sakydavo: o, lietuviai, karių tauta! Karių tauta skeryčiojasi toliau, ypač interneto...

    20
  • Žemės kalbos žodynas
    Žemės kalbos žodynas

    Norite į Rojų? O gal į žemiškesnius Londoną, Berlyną, Veneciją ar Jeruzalę? Nei skrydžio bilietų, nei atostogų neprireiks – užteks ir vieno savaitgalio, kad aplankytumėte šmaikščiai pavadintas Lietuvos vietoves. Visa &s...

  • Trečią kartą ant to paties grėblio
    Trečią kartą ant to paties grėblio

    Pastaruoju metu akivaizdžiai matyti suaktyvėjęs verslo ir vyriausybės noras atverti kelius eksportui į Kinijos rinką. Ir tai suprantama, nes turbūt visiems žinoma aksioma, kad stiprios šalies ekonomikos pagrindas – tvarus, ne žaliavų, ta...

    2
  • Norėtų viską pamiršti?
    Norėtų viską pamiršti?

    Prabėgus dviem dešimtmečiams, Jis tebevaldo šalį ir retas bepamena, kaip Jis tapo šiuolaikiniu caru. Gimė Jis 1952-ųjų spalio 7 d. Sovietų Sąjungoje, o būdamas paaugliu susižavėjo slaptosiomis tarnybomis ir valandų valandas pra...

    4
  • Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą
    Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą

    Prieš 12 metų snieguotame Lietuvos Trakų mieste dalyvauti intensyviose 24 valandas trukusiose diskusijose susirinko keletas saugumo politikos ekspertų, politikų ir pareigūnų. Tebeturiu savo užrašus ir iš to pirmojo Sniego susitikimo...

    4
  • Masėms reikia kraujo
    Masėms reikia kraujo

    Duonos ir žaidimų – "panem et circenses!" Bemaž banalybe virtęs posakis, kurio prasmė šiandienos žmonėms net nebeįdomi, prieš kelis tūkstantmečius reiškė paprastų romėnų paprastą geidavimą-reikalavimą i&sca...

    8
  • Kitokios „Brexit“ pamokos
    Kitokios „Brexit“ pamokos

    Balsavimą Didžiosios Britanijos parlamente dėl "Brexit" sutarties apžvalgininkai pavadino tiesos valanda. Be britiškosios prasmės – pasiekta lemiama šalies išstojimo iš ES stadija, po kurios taps aiškus t...

    4
  • Ko nori britai?
    Ko nori britai?

    Kaip ir buvo prognozuota, antradienį dauguma Jungtinės Karalystės (JK) parlamento narių atmetė savo šalies Vyriausybės susitarimą su Europos Sąjunga (ES) dėl išstojimo. Rezultatas buvo tikėtinas, tik netikėta persvara tų, kurie neprit...

    4
  • Mažinant net didėja
    Mažinant net didėja

    Žalieji valstiečiai vis primena savo pažadą mažinti politikų skaičių. Tad Seimo puode vėl kunkuliuoja senas viralas: ar ne per daug parlamentarų? Vėl nebeaišku, kiek jų reikia. Net patiems idėjos autoriams. Anksčiau sakė, kad gana ir 101....

    1
Daugiau straipsnių