Neišmoktų pamokų grimasos

Tiesą sakant, pastarieji įvykiai Lietuvoje nelabai stebina. Net vadinamasis diplomatų plepumo skandalas.

Tiesą sakant, pastarieji įvykiai Lietuvoje nelabai stebina. Net vadinamasis diplomatų plepumo skandalas.

Galėtume į visa tai mostelėti ranka, jeigu pats užsienio reikalų ministras to reikalo nebūtų pavadinęs provokacija.

Manęs visiškai nedomina, ar diplomatai, kurių pokalbiai buvo viešinami, liks valstybės tarnyboje, kad ir kaip būtų, jie turi įgiję patirties ir, ko gero, nemažai žino valstybės vidaus ir užsienio politikos paslapčių.

Mane domina kitkas: etinė šio reikalo pusė. Diplomatai yra ne šiaip sau tarnautojai. Jiems patikėta atstovauti Lietuvos Respublikos interesams užsienyje. Kitaip sakant, jie yra elitas, žmonės, turėję paprastiems mūsų valstybės piliečiams būti pavyzdžiu, kaip reikia kalbėti, elgtis.

Paskelbtuose įrašuose išgirdome pribloškiamą kalbos manierą, apkalbas, niekaip nederančias valstybės tarnautojams. Žmonės, gerbiantys savo profesiją, valstybę, kuriai jie atstovauja, tokios retorikos sau niekaip negalėtų leisti.

Taip jau susiklostė, kad pastaruoju metu Klaipėdoje amžinybėn iškeliavo keletas iškilių miestiečių. Jie savęs netapatino su aukštuomene, miesto rinktine publika. Tačiau jų gyvenimas, darbas, itin didelė pagarba profesijai, vertybės buvo tie kriterijai, žavėję daugelį ne tik klaipėdiečių, bet ir Lietuvos žmonių.

Štai ką tik neseniai išėjo aktorius, režisierius, dailininkas, poetas Bronius Gražys. Jo talento, ko gero, būtų užtekę keliolikai žmonių. Jis viską sutalpino savyje ir dosniai dalijo aplinkiniams.

Tikriausiai jis nežinojo, kas yra neapykanta, melas. Ir dar tais gūdžiais tarybiniais laikais, kai jis dar statė spektaklius Klaipėdos dramos teatre, pamenu, kaip tą žmogų talžė kritikai.

O jis nesiskundė, nekeikė, nerėkė, neprieštaravo. Ir kai mudu kalbėdavome, B.Gražys šypsojosi liūdnomis akimis ir glostė smakrą.

Prisimenu dažnai tą epizodą ir svarstau, kokios stiprybės reikia turėti, kad būtum didesnis už galingas vidutinybes? Neieškojo kaltų, jis tiesiog save dalijo kitiems. Taiklūs ir šilti eilėraščiai, tokia pat šiluma persmelkti paveikslai, dosnus savo žinių dalijimas studentams, aplinkiniams. Visada žinojo, kur turi būti.

Ir kai Atgimimo laiku virš Muzikinio teatro bokšto kėlė lietuvišką trispalvę, dabar jau šviesaus atminimo B.Gražys skaitė savo eilėraštį. Jis tiesiog buvo puikus tarnystės Lietuvai pavyzdys.

Man atrodo, kad Klaipėda iki šiol nelabai suvokia, ką prarado.

O šviesaus atminimo gydytoja Violeta Baravykienė... Nepaprastai tauri ir tragiška asmenybė. Ji labai džiaugėsi radusi tėvo kapą Sibiro šiaurėje. Man rodė nuotrauką. Ten ji yra prie paminklo, kuriame įrašyta tėvo pavardė. Gal ir tą kovotojos būdą ji paveldėjo iš jo? Ligoniai, jos vaikai buvo toje pačioje gretoje. Ir netgi būdama sunkios ligos patale, ant palangės ji turėjo savo vaikų nuotraukas. Jie buvo jos atspara. Jos ligoniai, Tuberkuliozės dispanseris, klastingos ligos, kurioms ji atidavė visas savo jėgas, buvo didelė dalis jos gyvenimo.

Negirdėjau, kad ji būtų skundusis dėl neteisingo gyvenimo. Ji visada ieškojo tiesos, visiškai netausodama savęs. Toks buvo šios moters gyvenimas, visiškai nepretenduojantis į aukštuomenę.

Ir ji su purvais nemaišė nei Lietuvos valstybės, nei vadovų.

Daugelis iki šiol tebeprisimena tremtinę, šviesaus atminimo Onutę Padvarietienę. Apie laisvės kovų dalyvius ji žinojo labai daug, rinko archyvinę medžiagą, jaunimui ir viduriniosios kartos žmonėms pasakojo apie jaunystės metus, praleistus Sibire. Ji buvo nepaprasta optimistė.

Visos tos negandos, kurias patyrėme jau nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, jai, išgyvenusiai Sibiro tremtį, buvo niekai. Laisva Lietuva buvo tie žodžiai, kuriuos ji ištardavo beveik kasdien. Ir netgi sunkumų Sibire nekeikė. Šios moters tolerantiškumas kitataučiams buvo stulbinamas. Patyrusi likimo draugų intrigas, ji sugebėjo išlikti ori, rami, laikydamasi savos tiesos. Ji liko teisi.

Aš tokius juos pažinojau. Man jie visiems laikams liko šviesūs Klaipėdos ir Lietuvos žmonės, kurie mylėjo Lietuvą savyje. Dirbo Lietuvai. Kaip mokėjo, kaip galėjo. Lietuva jiems visada buvo atramos taškas.

Visokių žmonių per tuos metus matėme prie valstybės vairo. Bet tie žmonės ėjo ir nuėjo sau, o Lietuvos valstybė liko. Lietuvos Respublikos piliečiai liko taip pat. Tad kodėl negalima mokytis kilnių poelgių iš kilnių žmonių?

Geros manieros – tarsi lobis. Retai apčiuopiamas, o dar rečiau suvokiamas.

Man yra tekę bendrauti su Austrijos, Vokietijos ambasadoriais. Turėjau reikalų ir su Lietuvos ambasadoriais Vokietijoje. Tas bendravimas skiriasi, kaip dangus nuo žemės. Pamokas, kai atstovaujama Valstybei, kuri yra ir tavo Tėvynė, reikia kartoti, idant suprastum, jog žodis, išskridęs žvirbliu, visada grįžta jaučiu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Melo kojos
    Melo kojos

    Paskatinimą visuomet elgtis sąžiningai prisimenu kaip vieną pirmųjų sąmonėn įstrigusių dalykų. Iš pradžių tiesos sakymo svarbą galvon kalė artimieji, paskui pasisekė turėti mokytoją, kurios apgaudinėti nesinorėjo taip stipriai, kad s...

    7
  • Karių tauta!
    Karių tauta!

    Vienas austrų poetas, atvažiuodavęs pas mus antrosios nepriklausomybės apyaušriu, matydavo gatvėse besiskeryčiojančius vadinamuosius marozus. Nesistebėdavo, sakydavo: o, lietuviai, karių tauta! Karių tauta skeryčiojasi toliau, ypač interneto...

    21
  • Žemės kalbos žodynas
    Žemės kalbos žodynas

    Norite į Rojų? O gal į žemiškesnius Londoną, Berlyną, Veneciją ar Jeruzalę? Nei skrydžio bilietų, nei atostogų neprireiks – užteks ir vieno savaitgalio, kad aplankytumėte šmaikščiai pavadintas Lietuvos vietoves. Visa &s...

  • Trečią kartą ant to paties grėblio
    Trečią kartą ant to paties grėblio

    Pastaruoju metu akivaizdžiai matyti suaktyvėjęs verslo ir vyriausybės noras atverti kelius eksportui į Kinijos rinką. Ir tai suprantama, nes turbūt visiems žinoma aksioma, kad stiprios šalies ekonomikos pagrindas – tvarus, ne žaliavų, ta...

    3
  • Norėtų viską pamiršti?
    Norėtų viską pamiršti?

    Prabėgus dviem dešimtmečiams, Jis tebevaldo šalį ir retas bepamena, kaip Jis tapo šiuolaikiniu caru. Gimė Jis 1952-ųjų spalio 7 d. Sovietų Sąjungoje, o būdamas paaugliu susižavėjo slaptosiomis tarnybomis ir valandų valandas pra...

    4
  • Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą
    Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą

    Prieš 12 metų snieguotame Lietuvos Trakų mieste dalyvauti intensyviose 24 valandas trukusiose diskusijose susirinko keletas saugumo politikos ekspertų, politikų ir pareigūnų. Tebeturiu savo užrašus ir iš to pirmojo Sniego susitikimo...

    4
  • Masėms reikia kraujo
    Masėms reikia kraujo

    Duonos ir žaidimų – "panem et circenses!" Bemaž banalybe virtęs posakis, kurio prasmė šiandienos žmonėms net nebeįdomi, prieš kelis tūkstantmečius reiškė paprastų romėnų paprastą geidavimą-reikalavimą i&sca...

    8
  • Kitokios „Brexit“ pamokos
    Kitokios „Brexit“ pamokos

    Balsavimą Didžiosios Britanijos parlamente dėl "Brexit" sutarties apžvalgininkai pavadino tiesos valanda. Be britiškosios prasmės – pasiekta lemiama šalies išstojimo iš ES stadija, po kurios taps aiškus t...

    4
  • Ko nori britai?
    Ko nori britai?

    Kaip ir buvo prognozuota, antradienį dauguma Jungtinės Karalystės (JK) parlamento narių atmetė savo šalies Vyriausybės susitarimą su Europos Sąjunga (ES) dėl išstojimo. Rezultatas buvo tikėtinas, tik netikėta persvara tų, kurie neprit...

    4
  • Mažinant net didėja
    Mažinant net didėja

    Žalieji valstiečiai vis primena savo pažadą mažinti politikų skaičių. Tad Seimo puode vėl kunkuliuoja senas viralas: ar ne per daug parlamentarų? Vėl nebeaišku, kiek jų reikia. Net patiems idėjos autoriams. Anksčiau sakė, kad gana ir 101....

    1
Daugiau straipsnių