Neiškęstas privatusis patriotizmas

Valstybingumo šimtmečio proga intensyvėja kalbos apie patriotizmo būklę. Kol vieni draskosi, ką reiškia būti tikru patriotu, kiti tarsi kokie meta-patriotai bando pažvelgti iš aukščiau teisėjo žvilgsniu ir pasiskelbti dar didesniais patriotais, kurie nesiginčija dėl savo patriotiškumo.

Tokį pasirodymą straipsnyje „Apie patriotizmo monopolistus“ surengęs filosofas Kęstas Kirtiklis teigia, kad „kone kiekviena save patriotais vadinančiųjų grupė yra linkusi patriotizmą monopolizuoti“, o kitaminčius laikyti priešais, net jei ir šie mušasi į krūtinę prisiekinėdami amžiną meilę savo šaliai. Patriotizmo kaip tėvynės meilės sąvoka, pasak jo, esanti labai abstrakti, tą meilę leidžianti suprasti įvairiopai, nenurodanti konkrečių jos raiškos būdų. Kitaip tariant, meilė – reikalas subjektyvus, paliktinas privačiam gyvenimui.

Bet juk mylintis žmogus prieš mylimąjį yra pats sau miręs – jis ne tik niekad nenorės, bet ir apskritai nepajėgs būti neištikimas, dar daugiau – jis net nepajėgs norėti svetimauti. Net pačią meilę nebūtų klaidinga apibrėžti kaip absoliučią ištikimybę mylimajam.

Galima saldžiai suokti apie „kitokią“ tėvynės meilę, bet tuo tikėti nėra prasmingiau nei svetimaujant užklupto žmogaus pasiteisinimais, kad viskas ne taip, kaip atrodo. Politinis svetimavimas panaikina patriotizmo galimybę. Absoliutus įsipareigojimas galimas tik vienai šaliai, o jo neturintys žmonės negali būti laikomi patriotais.

Aišku, nureligintais ir nupolitintais laikais pilietybė, kaip ir santuoka, tėra laikoma susitarimu, kurio gali bet kada atsisakyti. Šią jokiam turiniui neįpareigojančią tėvynės meilę mums ir siūlo meta-patriotai.

Neįpareigojanti tėvynės meilė vengia kentėjimo, egzistencinio rūpesčio ir bet kokio savojo gyvenimo subordinavimo jos gerovei. Tai asmeninių ambicijų padiktuotas buitinis patriotizmas: būti patriotu sau leidžiama tik tiek, kiek tai atsiperka. Tą K. Kirtiklis ir siūlo: ateinančiame šimtmetyje patriotizmą paversti privačiu dalyku. Ši patriotizmo demonopolizacija reiškia patriotizmo desakralizaciją ir depolitizaciją. Taip patriotizmas tampa neįmanomas.

„Ir nesvarbu, kad tuomet atrodys, kad šaliai išties atėjo paskutinioji, o jos gelbėti, atrodytų, išties nėra kam. Bet labai gali būti, kad būtent taip asmeninės ydos virs visuomeninėmis dorybėmis“, – apibendrina autorius. Ir tikrai, juk privatus patriotizmas atitinka patriotizmo nebuvimą, nes vien stengdamiesi dėl asmeninės gerovės kažką gero padarysime ir valstybės labui.

Tik patriotas liks su savo valstybe net kai jam nebus naudinga, o privačiai tėvynę gali patogiai mylėti tik tiek, kiek gauni grąžos. Kai šaliai ateis paskutinioji, privataus patriotizmo praktikuotojas bus pirmasis, kuris darys viską, kad tik šalies paskutinioji netaptų ir jo paskutiniąja. Nors ir jis paskutinę akimirką savyje gali pažadinti patriotizmą...

O jei „asmeninės ydos virs visuomeninėmis dorybėmis“? Noras panaikinti sienas, turėti n pilietybių, ištirpti integraciniuose dariniuose, demitologizuoti istorines asmenybes, nes šios – „irgi žmonės su savo silpnybėmis ir trūkumais“, galų gale „nuleisti ant žemės“ tautinius simbolius ir įnešti įvairovės nereiškia, kad tu mažiau myli savo šalį – tiesiog ją myli „kitaip“. Tokie valstybingumo pajautą, o įkandin – ir patį valstybingumą naikinantys dalykai netrukus taps „visuomeninėmis dorybėmis“.

Filosofas ironizuoja, kad patriotizmas virto narkotizuojančia disfunkcija: viešai pritarus garsiam autoritetui pasijaučiama tikru patriotu. Sau besimeldžiantys privačios laisvės dainiai nesupranta, ką reiškia atrasti autoritetą, kurio mintimi gali viešai sekti net ir praktiniame gyvenime, nes pats nuosekliai priėjai prie tų pačių išvadų, net jei iš pradžių asmeniškai nejautei jų prasmės. Juk viešas egzistencinis įsipareigojimas prieitoms išvadoms prieštarauja privačios laisvės nesivaldymui.

Privačios laisvės apologetika yra tik narkomanijos išraiška. Laisvė šuniui tuštintis aukščiausią politinę ar sakralinę dimensiją bendruomenei turinčiose vietose tobulai atspindi privačią geismų laisvę. Neįmanoma būti patriotu tam, kuris tokią laisvę, kurią didele dalimi turėtų bet kur, iškelia aukščiau politinės laisvės, kurios jis iš principo negali turėti niekur kitur.

Patriotas niekad neatsisakys savo valstybės tautinių simbolių viešo įtvirtinimo kaip tik dėl to, kad jis yra šios valstybės patriotas. Vieša erdvė likti tuščia gali bet kurioje valstybėje, bet kuriuo laikmečiu ir bet kokiomis politinėmis sąlygomis. Ji gali būti užrioglinta neutraliu, laiko ir vietos sąlygomis susaistytos prasmės neturinčiu paminklu bet kur ir bet kada. Bet tapti reprezentacinio valstybinio simbolio centru ji gali tik šios valstybės dabartyje. Tai – politinės laisvės nulemta aplinkybė, kurios atsisakydami veikiausiai liudijime tos laisvės taip ir neturį.

Negali būti laisva valstybė, kurios gyventojai bijo savo laisvės simbolio, tą laisvę pakylėjančio ir ištraukiančio viešumon. Totalitariniuose režimuose viešai drausta laisvai kalbėti, tačiau privačiai galėjai mąstyti laisvai. Šią praktiką bandoma perkelti į šias dienas stumiant laisvės ir patriotizmo privatumą: būk sau privačiai, bet viešai turėtum susilaikyti nuo savo meilių ir laisvių, o jau drįsti ginti savąją tėvynės meilės sampratą – nusikaltimas! Juks akivaizdu, kad vieša meilės šaliai išraiška pakerta pliuralizmo šaknis, nes pretenduoja į tiesą, kurios pripažinimo galimybė verčia abejoti visų požiūrių vienoda verte. Nėra laisvės ten, kur egzistuoja nelygius dalykus sulyginantis ir nuomonių lygiateisiškumą įtvirtinantis pliuralizmas – tai sunkiausia minties nelaisvės būklė.

Patriotizmas gali būti tik monopolinis. Akivaizdu, kad jis, reikšdamasis įvairiomis formomis, privalo sueiti į tam tikrą vienovę su politine laisve ir tuo, kas laikoma pačia valstybe. Ištikimybė tautai ir valstybei įmanoma, tik jei tauta ir valstybė apibrėžia patriotizmo ribas: kur prasideda tautą ir valstybę menkinantys veiksmai, jų pirmumą atstumiančios ambicijos ar jas neutralizuojantys simboliai, ten atsiveria privataus patriotizmo bedugnė – tada gali mylėti „kaip nori“ ir „ką nori“. Tėvyne tuomet gali tapti ne tik „globali Lietuva“, bet ir globalitarinis viešnamis. Patriotizmo monopolis priklauso tik įsipareigojusiems absoliučiai ištikimybei savo tautos ir valstybės atžvilgiu.

Mylėti tėvynę „skirtingais būdais“ įmanu, tik jei nėra skirtumo, kas ta meilė ir kas ta tėvynė. Meilė reikalauja išskirtinio ir absoliutaus įsipareigojimo, o privatus patriotizmas, kuriam nėra skirtumo, apreiškia vien abejingumą – tai priešinga bet kokiai meilei ir, vadinasi, bet kokiam patriotizmui.

Privačios laisvės narkomanija skatina išsižadėti politinės laisvės ir praktikuoti privačią laisvę bet kokiomis – net okupacinėmis – sąlygomis. Tokios laisvės diktatas galimas tik politinio vergo sąmonėje. Neiškęstas privatusis patriotizmas pasiruošęs mylėti visus, kas leis praktikuoti savąjį nesusivaldymą. Tai – tik neįpareigojančios meilės nuotykis.

Valstybingumo šimtmetį pasitinkame politiškai apsinešę...



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    11
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    2
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių