Neeilinio ruso kritika Vakarų adresu

Prieš maždaug 40 metų, 1978 m. birželio 8 d., rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas,  dėl „Gulago archipelago“ sovietų  ištremtas į Vakarus, Harvardo universiteto diplomų įteikimo šventėje pasakė kalbą, kurioje išreiškė savo nuogąstavimus dėl amerikiečių visuomenės ir kultūros patvarumo.

„Tie nuogąstavimai rezonuoja ir šiandien, – teigia žurnalo „American Conservative“ apžvalgininkas Jeffas Groomas, – nors Solženicynas savo  kalboje, pavadintoje „Suskilęs pasaulis“ arba „Išsekę Vakarai“, amerikiečiams ir vakariečiams apskritai pasiūlė labai mažai paguodos.

Tuo metu, 1978-aisiais, Amerika dar svirduliavo nuo patirtų smūgių Vietname ir nejautė didelio įkvėpimo iš tuomet jai vadovavusios Džimio Karterio vyriausybės. Harvarde susirinkę absolventai – Amerikos elitas – tikriausiai tikėjosi, jog buvęs Gulago kalinys pačiame Šaltojo karo įkarštyje pagirs ir iškels amerikiečių išskirtinumą bei jų išpažįstamus demokratinius idealus.

Tačiau to jis nepadarė, jo ketinimai buvo kitokie, jis nutaręs atskleisti ne „saldžią“, o „karčią“ teisybę, bet „ją pasiūlyti kaip draugas, ne kaip priešas“.

Kalbėdamas rusiškai, o vertėjui jo žodžius perduodant angliškai, Solženicynas barė Vakarų materialistinės kultūros aroganciją bei  patenkintumą savimi ir išryškino kai kurių pasiekimų, dėl kurių Vakarų demokratijos seniai didžiuojasi, neigiamas išdavas.

Taip darydamas jis pabrėžė, kad tikroji skirtis tarp dviejų menamų pasaulio supergalybių daug gilesnė ir sudėtingesnė nei paprasta kapitalizmo ir komunizmo priešprieša.

O to gilesnio, platesnio konteksto ir jo supratimo Amerikai šaltojo karo laikais ypač trūko, nors šis kontekstas sąlygojo viską – ir politiką, ir naujienas, ir kiną, ir aukštąjį mokslą.

Tada šis Nobelio premijos laureatas ir prikišo Vakarams kitų pasaulio dalių kolonizavimą – ne tik nesitikint jokio tikro pasipriešinimo, bet ir su panieka visoms vertybėms, galinčioms slypėti kolonizuojamų tautų požiūriuose į gyvenimą.

Visa tai rodėsi esąs milžiniškas pasisekimas, be jokių geografinių ribų. Vakarų visuomenė plėtėsi, pergalingai didėjant žmogaus nepriklausomybei ir galiai.

Tačiau ribų vis dėlto buvo, ir 1978 m. „jau buvo sunku prognozuoti, kokio dydžio sąskaitą buvusios kolonijinės valstybės pateiks Vakarams. Ir dar nebuvo aišku, ar tai sąskaitai apmokėti Vakarams pakaks atsisakyti ne tik paskutiniųjų savo kolonijų, bet ir viso savo turto“.

Tuo tarpu Vakaruose suėjo terminas apmokėti sąskaitą ir už Švietimo amžių, už humanizmą be Dievo ir už nežabotą individo laisvę.

Pasak A. Solženicyno, „destruktyviai ir neatsakingai laisvei suteikta beribė erdvė. Visuomenė pasirodė neturinti priemonių saugotis nuo žmogaus degradacijos bedugnių, pvz., nuo piktnaudžiavimo laisve tam, kad jaunimas būtų žalojamas moralinio smurto, tarkim, filmų, kupinų pornografijos, nusikaltimų ir siaubo.

Visa tai laikoma laisvės dalimi, kurią teoriškai gali atsverti jaunų žmonių teisė nežiūrėti ir nepriimti“.

Tada A. Solženicynas apkaltino Vakarų valdančiąją klasę stokojant „pilietinės drąsos“ ir paliekant visuomenę su tokiu laisvės ir materialios naudos kiekiu, kad žmonės nebeteko „bendrojo gėrio“ idealų ir dvasinio peno, motyvuojančio ir grinžiančio pačią laisvę iš esmės.

Kiekvienam piliečiui Vakaruose suteikta geidžiamoji laisvė ir materialinė gerovė tokia kiekybe ir kokybe, kad teoriškai garantuotas laimės pasiekimas – ta nuskurdinta šio žodžio reikšme, kuri per tuos dešimtmečius įsigalėjo.

Šiame procese tačiau pražiūrėta, jog nepasotinamas troškimas turėti dar daugiau daiktų ir dar geresnį gyvenimą bei aktyvios pastangos tą pasiekti daugelio vakariečių veiduose įspaudžia nerimo ir net depresijos žymes, nors įprasta atsargiai tokius jausmus nuslėpti.

Bet ši konkurencinė kova už dar turtingesnį materialiniu požiūriu gyvenimą pradeda užvaldyti visą žmogaus mąstymą ir neatveria jokių kelių į dvasinį stiprėjimą ir plėtrą.

Prieš modernybę galiojusiu pasaulio supratimu, kuris baigėsi su renesansu, žmonija buvo iš prigimties pažeista ir turėjo būti pagydyta. Tačiau po šitų blogų laikų, – sakė Solženicynas, „mes atsukome nugaras Dvasiai ir kraštutiniu bei nepateisinamu uolumu apkabinome visa tai, kas materialu“.

„Kai kūrėsi moderniosios Vakarų valstybės, – tęsė jis, – paskelbtas principas, jog valdžios turi tarnauti žmonėms, o žmonės turi būti laisvi ir siekti laimės. Žemė jau nebebuvo Dievo valda, „pasaulis priklauso žmonijai ir visus gyvenimo trūkumus sukelia netikusios socialinės sistemos, kurias reikia taisyti“.

Savo auditorijai Solženicynas priminė – kurdamasi Amerika suprato, kad „visos individualios žmogaus teisės suteikiamos remiantis tuo, kad žmogus yra Dievo kūrinys. Kitaip sakant, laisvė individui suteikiama  sąlygiškai, atsižvelgiant į jo nuolatinę religinę atsakomybę“.

Niekada istorinė laisvės idėja ar laimės siekimas nebuvo interpretuojama kaip „instinktų ar užgaidų“ tenkinimas“, – sakė Solženicyno interpretatorius Jeffas Groomas žurnalo „American Conservative“ paskelbtame straipsnyje.

Tai tiek šįsyk užsienio spaudos apžvalgos diplomų įteikimo švenčių proga. Kitą kartą tęsime A. Solženicyno minčių Vakarų ir Amerikos adresu apžvalgą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Juokiasi puodas.

Juokiasi puodas.  portretas
Geriau kalbėtų ir kritikuotų savo tautą bei jos vadus. Victor
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Teisė būti laimingam
    Teisė būti laimingam

    Septyniolikmetis, mokykloje mokęsis geriausiais pažymiais, planavęs medicinos studijas, vieną dieną nusprendė verčiau tapti rašytoju. Pykčių ir ašarų kalbantis su artimaisiais tada netrūko, o štai šiandien, jau dvide&scar...

  • Apie anoniminius lojikus
    Apie anoniminius lojikus

    Vilniuje atidarytas unikalus muziejus "Mo". Unikalus tiek ekspozicija, tiek pastatu, o labiausiai tuo, kad tai dviejų žmonių dovana visuomenei. Ir, kaip neretai būna, visiems išsyk parūpo, kokia jiems iš to nauda, kas čia už viso...

    40
  • Sukurta pagal tikrus įvykius?
    Sukurta pagal tikrus įvykius?

    Vaidybinis Mariaus Markevičiaus filmas "Tarp pilkų debesų" – to paties pavadinimo rašytojos Rūtos Šepetys romano ekranizacija – pasakoja apie sovietinės okupacijos metu Lietuvoje vykdytus gyventojų trėmimus į Sibir...

    2
  • Režisieriui reikia D. Trumpo
    Režisieriui reikia D. Trumpo

    Ech, ta politika. Galima nuo jos bėgti ir slėptis, galima užsikimšti ausis, kai kas nors ima kalbėti, tarkime, apie Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją, bet ji vis tiek suras kelią į tavo gyvenimą. Vienu ar kitu būdu ji įsėlins į tavo kasdien...

    4
  • Teisus, kol gyvas
    Teisus, kol gyvas

    Fantastai manė, kad grėsmę žmonijai kels didelės mašinos. Niekas nė neįtarė, kad žmogų įkaitu paims mažytis daikčiukas – mobilusis telefonas. Medikai jau seniai priėjo prie išvados, kad priklausomybė nuo telefono yra stipresn...

  • Kokio prezidento reikia Lietuvai?
    Kokio prezidento reikia Lietuvai?

    Mano nuomone, šiandien tai aktualiausias klausimas aktyviai mūsų visuomenės daliai. Kokiu keliu pasuks mūsų valstybė, nemažai priklausys nuo mūsų pasirinkto šalies lyderio. Koks jis bus – nuosaikus ir diplomatiškas, kaip buv...

    2
  • Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?
    Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?

    Pensijų kaupimo sistema pastarąjį kartą buvo tobulinama prieš penkerius metus. 2013 metais įgyvendinant pensijų reformą dirbantys gyventojai įgijo dvi galimybes dalyvauti pensijų kaupime: tiesiog sutikti, kad 2 proc. socialinio pensijų draudim...

    1
  • Rytų demokratijos ilgesys
    Rytų demokratijos ilgesys

    Saudo Arabijos žurnalistas J.Khashoggi buvo nužudytas ir po to sukapotas Saudo Arabijos generaliniame konsulate Stambule. Tokia štai rytietiška demokratija. ...

    10
  • Teatrą – į visus namus
    Teatrą – į visus namus

    Neužrašytos tautosakos lobynuose esama sakmės apie tai, kaip elektros tiekimo trikdžiai teritorijoje X pagerino jos demografinę situaciją. ...

    1
  • Latvijos rinkimų galvosūkis
    Latvijos rinkimų galvosūkis

    Vakarų žiniasklaidos pranešimai apie šį mėnesį įvykusius Latvijos parlamento rinkimus man buvo panašios į mėgstamą vaikystės galvosūkį „sujunk taškus“. Mano netvirta rankutė vedžiodavo linijas tarp i&scaron...

    1
Daugiau straipsnių