Neatrastos bibliotekos

Suorganizuota ir įvyko šimtai renginių, kuriuose dalyvavo aukštosios kultūros, o ne masinės, lengvai prieinamos literatūros kūrėjų ir leidėjų. Susitikimų su rašytojais lankomumas labai skiriasi didžiųjų miestų ir mažesnių miestelių ar kaimų bibliotekose. Didmiesčiuose į tokius renginius eina su literatūra savo darbu susiję žmonės, studentai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai. Provincijoje dažnai netrūksta renginių, kuriuose dalyvauja bibliotekų personalas ir du ar trys susidomėjusieji. Ar tikrai suvokiame, kuo gyvena nuo centrų nutolę regionai? Bibliotekų metai rodo, kad nelabai: per susitikimus, kuriuose dalyvauja iš televizijos ekranų pažįstamos žvaigždės, auditorija netelpa į sales. Kai prabylame apie poezijos ar sudėtingesnės prozos kūrinių sutiktuves, padėtis kardinaliai priešinga. Ko gero, Bibliotekų metai ir skirti ugdyti skaitytojui, kuris pripratęs prie greitojo skaitymo, literatūros vartojimo, verčiant populiarių romanų ar intriguojančių autobiografijų, memuarų ir kitos ego literatūros puslapius. Be abejo, Bibliotekų metais buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kas vertingiau, mažiau kasdieniška ir labiau ypatinga.

Kas šiandien lankosi miestų ir rajonų bibliotekose? Šiuo požiūriu padėtis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir mažų miestelių bibliotekose labai nesiskiria: dominuoja vaikai ir pagyvenusieji. Moksleiviams biblioteka reikalinga kaip mokymosi priemonė, studentai čia rašo akademinius darbus, kurių reikalauja universitetai, o senjorai į biblioteką užsuka pavartyti laikraščių, susitikti pažįstamų žmonių, kaimynų, buvusių kolegų. Vidurinės kartos (apie 30–50 metų amžiaus) žmonės bibliotekų beveik nepažįsta ir paskutinį kartą jose lankėsi jaunystėje. Pasiekusieji brandą Lietuvoje susirūpinę pinigais, kreditais, namais ir vaikais, apie knygas nėra kada galvoti, juolab jas skaityti. Kai tokie žmonės pasiilgsta kultūros, eina į koncertą, kiną, teatro spektaklį, o štai knygas perka knygynuose, mokėdami tikrai nemenkas pinigų sumas. Bibliotekų metų reklamos klipai nacionalinės televizijos eteryje ir plakatais gatvių stenduose primena, kad yra tokios įstaigos – bibliotekos.

Tai, kad nepažįstame ne vien bibliotekų pastatų, bet ir jose esančių išteklių, rodo, kaip menkai težinome apie informacines duomenų bazes, kurias valdo ir naudojasi daugelis bibliotekų. Tikrai ne vienam bet kurios srities specialistui naudingų žinių galima semtis būtent iš šių duomenų bazių. Taip sutaupytume ne vieną valandą, praleidžiamą informacijos paieškai internete, kai ji seniai surasta, suklasifikuota ir pateikta skaitytojui lyg ant lėkštutės.