„Naujokas“. Kritinis požiūris

Kita vertus, net tokiomis aiškiomis aplinkybėmis dar pasitaiko įvairių demagogų, bandančių pūsti miglą į akis klausimu: "Kam tai naudinga?" Klausantis jų galima suprasti, jog egzistuoja kažkokia mistinė trečioji, piktoji jėga, bandanti apšmeižti vargšę dvasingą ir dorą Rusiją bei sukiršinti ją su Vakarais. Ir kas gi ta jėga? Masonai? Tamplieriai? Driežažmogiai? Naftos verslas? Finansininkai? Ginklų ir kitų su karyba susijusių sričių pramonė? Rockefellerių giminė? Žydai? George‘as Sorosas? Kardashianų klanas? O gal visi kartu?

Didžiausią demagogijos farso šedevrą pateikė Sergejus Lavrovas (1950), atvirai leisdamas suprasti, jog čia pati Jungtinė Karalystė nunuodijo buvusį Rusijos tarnybų žmogų, tokiu būdu siekdama sukiršinti Kremliaus režimą su JAV. Klausimas: "Cui bono?" (Kam tai naudinga?), vartotas dar senovės Romoje, yra senas kaip pasaulis bei ydingas lyg pragaras. Jis grindžiamas prielaida, jog už nusikaltimo organizavimo ir įvykdymo gali stovėti tik tas, kam tai duos aiškiai apčiuopiamos (dažniausiai finansinės) naudos.

Vis dėlto realybėje ir ypač politikoje viskas būna gerokai paprasčiau. Žmogžudyste gali būti suinteresuotas visas tuntas asmenų. Ar tai reiškia, kad jie visi susimokė tam, kad pasiųstų savo konkurentą į aną pasaulį? Galbūt. Tačiau lygiai tokia pat tikimybė, jog ir nė vienas jų nėra susitepęs rankų.

Politikoje ir kitose konkurencingose gyvenimo srityse yra kur kas paprasčiau vadovautis Sun Tzu (544–496 m. pr. Kr.) išmintimi, nei regzti sąmokslus ar kitaip bandyti pakenkti priešui. Sąmokslai turi vieną trūkumą – dalyvių skaičių. Kuo daugiau žmonių įtraukiama į nusikaltimą, tuo labiau mažėja tikimybė, jog jis bus sėkmingai įgyvendintas. Ką sako Sun Tzu mokymas? "Jeigu ilgai sėdėsi prie upės, pamatysi, kaip pradeda plaukti tavo priešų kūnai."

Grįžtant prie apnuodyto žvalgo incidento. Kiekvienas turi puvėsių, trūkumų, ydų, silpnybių ir anksčiau ar vėliau bus priverstas suklupti. Būtent tada ateis jūsų eilė perimti iniciatyvą. Taip nutiko ir bandymo nunuodyti buvusį šnipą istorijoje.

Kremlius suklupo, mat puvėsiai jam toli gražu nesvetimi, Vakarai perima iniciatyvą ir pereina į kontrataką. Vienintelis klausimas: kiek ryžtingai elgsis Vakarai? Ar jie ims save perti politinio korektiškumo sumetimais, ar vis dėlto ryšis neetiškam, bet galutiniam smūgiui, paverčiančiam Vakarus šios kovos nugalėtojais?

Vakarams svarbu suvokti, jog jie dalyvauja ne "Miss Moralė" konkurse. Čia nebus antros ir trečios vicemis bei paguodos prizų. Dabartinė situacija yra panašesnė į bokso dvikovą – arba mes juos, arba jie mus. Taip buvo Antrojo pasaulinio karo metu, taip buvo iškilus Berlyno sienai, taip yra ir dabar, taip bus ir konfrontuojant su Kinija bei kariaujant su sukilusiais robotais ar agresyviais ateiviais iš kosmoso.

Be to, Vakarų politikams ir visuomenei pagaliau būtina aiškiai ir blaiviai suvokti, kas yra Kremliaus režimas. Tai – nusikalstama organizacija. Ir šį teiginį galima pagrįsti ne tik FSB (KGB) bei rusų mafijos ryšiais, Kremliaus metodais žudant konkurentus, kritikus bei perbėgėlius ar Rusijos silpnybe grobti kaimynų žemes.

Slaptas bendruomenes ir susivienijimus tiriantys žmonės linkę išskirti kelias slaptųjų draugijų rūšis – religinių organizacijų, kulto, politinių ir kriminalinių. Pirmąsias dvi galima atidėti į šalį.

Kuo skiriasi politinė ir kriminalinė organizacija? Politinė organizacija siekia įtvirtinti savo galią ir pakeisti vyraujančias socialines bei politines tendencijas, tokiu būdu įgyvendindama savos "teisingos" santvarkos vizijas. Tam pasirenkami  įvairiausi metodai, kurie nedaug kuo skiriasi nuo tų, kuriuos taiko kriminalinės organizacijos (smurtas, korupcija, teroras ir t. t.).

Politinės organizacijos veikloje ypatingą vietą užima viešumas, nors visuomenei neturi būti prieinamos organizacijos narių tapatybės, struktūra, ryšiai ar resursai, tačiau ji visą laiką informuojama, ko konkreti politinė organizacija savo veiksmais siekia (štai kodėl teroristai po išpuolių visada išplatina įrašus bei prisiima arba paneigia atsakomybę).

Kriminalinių organizacijų atveju yra kitaip. Jų tikslas yra vienas: nelegalūs pinigai. Ir nors kartais abiejų tipų organizacijų metodai sutampa, kriminalinės draugijos nariai, skirtingai nei politinės, nenori, kad apie juos būtų žinoma. Struktūra, ryšiai, metodai, tikslai, veikiantys asmenys – viskas turi išlikti paslaptyje. Jų egzistencijos išlikimui būtinas slaptumas. Kriminalinės organizacijos gyvuoja ilgą laiką šalia normalaus pasaulio kaip alternatyvi visata, t. y. šešėlis, ir siurbia iš jo gyvastį, nieko pastarajam neduodamos mainais.

Ko siekia Kremliaus režimas? Skirtingai nei Šaltojo karo laikais, dabar Rusija neturi ko pasiūlyti pasauliui, ir viskas, ko siekia Kremlius yra banalu, kaip gyvenimas – pinigai. Tai jų galutinis tikslas ir Achilo kulnas. Smurtas prieš savus ir svetimus, kaimynų terorizavimas bei aštuonkojo čiuptuvų skverbimasis į normalias šalis korupcijos pavidalu. Visa tai padeda jam gauti tai, ko nori bei užsitikrinti ilgą ir ramią egzistenciją. Vienintelis aspektas, kuo Kremliaus klika skiriasi nuo Sicilijos mafijos, JAV "Cosa Nostra", Japonijos jakudzų, Pietų Amerikos narkotikų kartelių ar Kinijos triadų, tai – mastai.

Kremlius neapsiriboja siauru žmonių ratu bei jų nelegalia veikla, jo žinioje milijoninės armijos, branduoliniai ginklai, nafta, dujos ir ištikimųjų mylinčių baudžiauninkų zombių kariauna. Todėl Vakarams būtina tai kuo greičiausiai suvokti ir pasitelkti visą savo patirtį, įgytą kovojant su organizuotu nusikalstamumu.