Nacionalinės politikos ypatumai medžioklėje

Tiksliau kalbant, žemės ūkio ministrę įklampino ne viena, o iškart 3M: 1) medžioklė, 2) melai po medžioklės apie medžioklę ir 3) faktas, kad medžioklę savo kailiui gelbėti organizavo turbūt pats įtakingiausias Lietuvos valdininkas J. Milius.

Ką rodytų toks akivaizdus palyginimas medžioklės nenaudai ir vogimo vargšų sąskaita naudai?

Norėdami tiksliau atsakyti į šį klausimą, turėtume išsiaiškinti, kas apskritai yra medžioklė?

„Vikipedija“ sako, kad „medžioklė yra tikslingas laukinių žvėrių, paukščių ir kai kurių stambiųjų roplių (pavyzdžiui, krokodilų) sekimas, tykojimas, persekiojimas, šaudymas arba gaudymas“. Taip pat medžioklė „gali būti verslas, pramoga ar apsirūpinimo maistu būdas“.

Kaip matote, „Vikipedija“, kuri yra nesenų laikų pramanas, net nebemini galimybės, kad krokodilų ar stumbrų sekimas gali būti ir politikos darymo būdas, ką bandė įrodyti ponas J. Milius. Tokio apibrėžimo turėtume ieškoti daug senesnėse, spausdintose enciklopedijose.

Toks politikos darymo būdas buvo žinomas Vytauto Didžiojo ir karaliaus Jogailos laikais. Bet anuomet tai, be pramogos, buvo ir bene svarbiausias maistu apsirūpinimo būdas prieš karo žygį.

Medžioklės kaip politikos darymo reikšmė Lietuvoje ypač išaugo sovietinės okupacijos metais. Anų laikų medžioklės svarbai nusakyti geriausiai tiktų aforizmas: kas ne medžioklis – tas ir ne valdžioje.

Kaip rodo pono J. Miliaus bandymas išsaugoti slystančią iš po užpakalio kėdę, medžioklė ir nepriklausomoje Lietuvoje – vis dar yra politikos darymo būdas. Tiesa, su išlyga, kurią patvirtina ne tik klimpstanti žemės ūkio ministrė, bet ir buvusio Seimo pirmininko Arūno Valinsko nuotykiai būnant varovu, kad toks politikos darymo būdas net ir Lietuvoje virsta nenaudinga atgyvena.

Kita vertus, galbūt šuo pakastas visai ne ten. Mat tiek Vytauto Didžiojo laikais, tiek ir vėliau medžioklė buvo dviejų sluoksnių užsiėmimas – elito ir jiems reikalingų profesionalų arba brakonierių, tarp kurių ko tik nepasitaikė. Bet, savaime suprantama, kad nei medžiojantis elitas, nei tykantys žvėries brakonieriai į medžiokles niekada neėmė pašalinių. Tokių kaip žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė.

Jau vien tai rodo, kad J. Miliaus bandymas surengti medžioklę su varovais, kurie žalio supratimo apie medžioklę neturi, kilo iš visiškos desperacijos: o ką daugiau gali padaryti, kai iš visur lenda šiek tiek nuslėptos bjaurios bakterijos?

J. Milius norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada. Šiais informacijos laikais net nebereikia, kad yla išlįstų iš maišo. Užtenka, kad yla būtų maiše, ir ją, net saugiai suvyniotą anksčiau ar vėliau koks nors prietaisas aptiks.

Koks tuomet žemės ūkio ministrės istorijos su meždiokle stumbryne moralas?

Paprastas kaip du buvę lietuviški centai: mielos būsimosios ministrės, jei tik kada nors koks nors J. Milius jus kvies į medžioklę, geriau jau paskirkite jam pasimatymą Vilniuje prie Katedros bokšto, kur pusė vilniečių per dieną po du kartus praeina.

Jei tas spirgantis ponas ateis į susitikimą su puokšte, bent jau galėsite pasiteisinti, kad turėjote pasimatymą. Tai – mažesnė nuodėmė nei slapta medžioti ir po to išvedžioti. Mat medžioja tik keli šimtai išrinktųjų, o į pasimatymą nors kartą gyvenime yra ėję visi.

Kita vertus, nei J. Milius, nei V. Baltraitienė trauktis iš savo postų nežada – jie sako, kad abu visur ir visada buvo teisūs. Taip išeina, kad politikos darymas medžioklėje Lietuvoje tęsiasi, o m kubu nėra taip jau blogai. Panašu, teks taisyti lietuvišką „Vikipediją“: medžioklė yra dar ir politikos darymo būdas.