Mūsų pakantumo testai

Kiekviena diena mus bando įvairiais susitikimais, žiniomis, kurias turime priimti ar atmesti. Viešuma nepraeina be streso, naujų patirčių, plečiamo požiūrio. Reakcijas galima skirstyti į inertiškas, įprastas, ir kintančias, naujesnes. Įprastos pamažu koreguojamos noro būti mandagesniais, pakantesniais, kartais – ne be dirbtinumo, nes „taip“ yra „ten“, kultūringesniuose Vakaruose. Tarsi ten negyventų žmonės su savomis aistromis, bet ir savo ribomis. O dar kiekvieno ypatingas charakteris, tos dienos nuotaika, todėl ir ribos slankioja ne pagal trokštamus algoritmus.

Įprastas mūsų tolerancijos pavyzdys: trys kaimynai lietuviai sutinka ketvirtą rusą. Po minutės visi persijungia kalbėti rusiškai. Rusas toliau sau ramiai jaučiasi kaip namie, o lietuviai - kaip anais laikais. Tokia situacija greičiau yra inertiško nuolankumo, o ne mandagumo ar juolab pakantumo rezultatas. Ir savivertė ar protas čia nedalyvauja. Veikiau priešingai, instinktyviai susirūpiname – jei kalbėsime lietuviškai, gal kitam bus nepatogu? Bet dabar kitai pusei bent 50 metų labai patogu.

Meistras, ateinantis taisyti bet ko ir aprėkiantis šeimininkus, kad čia neina prieiti, todėl plius 10 eurų, o dar prieš jį asilas, kaip įprasta, asiliškai ir padarė, kur tokį radote. Šeimininkai lankstosi, rausta, su viskuo sutinka, nors tiek stengėsi, iš darbų atsiprašė, kriauklę prieš nuimant išvalė... Ir tai nebe svetingumas, o tiesiog likusi vergystė prieš chamą su visais jos padariniais. Proletariato pusė paprastai to nejunta.

Bet atmeskime socialines klases ar tautas, kur susipriešinimas net užprogramuotas. Pereikime prie kultūros ir vienodų abiejų segmentų. Tai kultūringoji publika. Vieta – teatro spektaklis ar koncertas. Pastaruoju metu juose net mūsų mobilūs telefonai ne taip dažnai skamba, jau išmokome juos nutildyti. Tik iškilo kita bėda su naujomis technologijomis: jos, pasirodo, šviečia savo ekranais. Ir jei per kokį muzikos vakarą dar įmanai nekreipti dėmesio, juk garsų ir natų nesugadinsi (na, tikriausiai taip galvoja sergantieji sms-ine priklausomybe), tai kine ar teatre jau prasčiau. Pirma, ekranas apšviečia žiūrovo veidą, ir taip jis nenorom prisistato aktoriams. Jei pažįstamas, tai aktorius galbūt nepastebimai jam linktelės, o jei ne – kam tai aktoriui matyti? Kad sužinotų, kada spektaklis pasidarė nuobodus? Ar kad skaičiuotų, kiek salėje tų, kurie jau šiandien vadinami sergančiais nykščio diarėja?

Kur kas blogiau, kad šie tekstoholikai gerokai trukdo kaimynams intensyviu ar ir blausesniu ekranu.  Tačiau paprastai tai išmaniajam šeimininkui nė motais. Todėl įprastiniai prašymai nutildyti telefonus prieš spektaklį nėra efektingi – nes telefonai nutildomi. O kadangi kitko neprašė, tai sveikas egoistinis protas toliau nesivargina.

Tačiau apsilankius ne vien spektakliuose, bet ypač koncertuose, vis dažniau kyla klausimas, kodėl prieš juos neprašoma išsijungti ne tik telefonų, bet ir savo vaikų. Ir tai jau tapo manija, kuri ir žymi mūsų pakantumo ribas. Jos, deja, vis dar baigiasi ties neužmatomais horizontais.

Kad ir kiek „Naujojo cirko festivalio“ rengėjai trimituotų, kad ši pramoga - ne vaikams, vistiek atsiras senelė ar mamytė, kuri stebėsis, kaip jos neįleidžia su vienerių metų kūdikiu į spektaklį - juk cirkas! Ir va bilietus nusipirkusi. Ne, negalima, eikite į „Dansemą“, kuri kaip tik ir kuria šokius kūdikiams. O kodėl čia negalima? Nes jūsų dievaitis ar princesė ims klykti, kai tik užges šviesos, o tai blaško ne vien žiūrovus, bet ir akrobatus, o mes turime užtikrinti jiems saugumą. Ne, jis neklyks, mes čia truputį tyliai. Įleidžiami. Iš tiesų truputį – po penkių minučių išeina. Keista, mamytė gūžčioja, paprastai jis toks ramus. Sužinojo naujieną, bet ji kitiems kainavo spektaklio nuotaiką.

Blogesnis variantas džiazo koncerte: džiazas yra cool, čia laisvė, čia visi atsipalaidavę ir įsijautę. Pirmiausia – du vaikeliai, abu skirtinguose salės kampuose. Nuneša visas saksofonų subtilybes savo triūbomis. Bet mamytėms tai – gal net džiugu, kad tokie pajėgūs. Dėmesio nekreipia, matyt, įsivaizduoja, kad ir atėjo žmonės paklausyti jų mažųjų armstrongų. O publika kenčia. Bando atskirti, kur tikra muzika, o kur – neplanuotos improvizacijos. Bet iš tiesų prasideda saspensas: kada mamytės susipras. Viena po 15 minučių apleidžia salę be plojimų. Užtat kita per pertrauką įkala dar taurę vyno (juk už vaiko, ne už vairo!) ir jau visai atsipalaidavusi toliau stebi koncertą. Kai tai pabosta, šiek tiek „pačatina“, o tada jau imasi filmuoti, t.y. spiginti ekranu už jos esantiems. Apie koncerto subtilybes pamirškime. Vienintelis įtampos šaltinis čia yra ne muzikos kulminacijos, o tas pats principas, kaip ir siaubo filmo: laukimas. Kada kūdikis vėl ims klykti. Bet mamytei ramu. Ramiai elgiasi ir publika, nepriekaištaudama, neprašydama išeiti, netrukdyti kitiems, nes esame juk tokie mandagūs ir tolerantiški, ypač mamoms ir vaikams, kurie yra mūsų visuomenės jautrioji pusė bei gyvenimo gėlės. O mamytė džiugiai eksponuoja save, po valandos įkels į savo paskyrą nekokybišką filmuką „Aš su savo mažuoju koncerte nepamenu kieno“, nors internetas pilnas kur kas geresnių įrašų. Bet ten nėra mamytės, ir tai didelis minusas. Nes ji, filmuodama sceną, iš tiesų amžina save.

Kaip dorotis su šia nelaime, kuri iš tiesų yra nelaimė, atsitinkanti dėl mūsų tolerancijos?

Kinai jau sugalvojo, kaip apsisaugoti nuo išmaniųjų, bet tik prabangiose salėse – čia slopinamas ryšys. O vos tik pakyla rankos su išmaniuoju filmuoti ar fotografuoti, jį tuoj identifikuoja ir apakina lazerio blyksnis. Vagystė neįvyksta, o ilgainiui šeimininkas perpranta, kad rezultato nebus, ir savęs  įamžinimo refleksas nuslopinamas. Mūsų salėse tai dar neįmanoma, bet tokiais atvejais pasigendu vieno – salės prižiūrėtojų, kurių funkcija ir būtų užtikrinti kokybišką vakarą. Neįleisti vėluojančiųjų, mandagiai, bet išprašyti trukdančius. Bet tų prižiūrėtojų taip pat nėra dėl mūsų tolerancijos. O jei žiūrovas pabandys išprašyti, tuoj bus apkaltintas neatjauta. Tarsi ta kita pusė atjaučia, gadindama vakarą keliems šimtams. Čia kaip ministerija atleidžia iš darbo nekvalifikuotą darbuotoją, ir visi tuoj ima gailėtis – o kad jis ar ji metų metus trumpino gyvenimą tūkstančiams, tai nieko.

Ką tuomet daryti? Tą patį, kaip visais laikais: kai baigiasi kultūra, prasideda teisė. Manau, įstatymų yra pakankamai, trūksta tik didesnio ir masiškesnio noro: reikalauti grąžinti pinigus už bilietus ar keisti į kitus, nes nebuvo užtikrintas kokybiškas produktas.

Įstatymai yra tai, kas padeda išvengti tiesioginio susidūrimo su trukdančia puse, jei ta pusė nesuvokia, kad ji trukdo ar net neigia tai. Todėl tik pasidomėkime, ir atrasime reikiamus punktus tiek Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme, ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme. Tad jeigu mylinčiai mamytei smegenys nesuveda, kad didelis garsas ir tyčinės disharmonijos bei kraštutinės aistros scenoje (o paprastai teatruose kitokių nebūna) kažin ar užtikrins geresnį kūdikio miegą, tai įstatymai siūlo apriboti galimybes kūdikiams apskritai patekti į spektaklius ar koncertus.

Žinoma, susirūpins tolerantiškieji – o kaip mamytėms ir tėtukams lavintis? Čia jau šeimos logistikos, senelių bei auklių samdymo reikalai. Bet apskritai nemanau, kad tėveliai gali visiškai susikaupti ir atsiduoti muzikos tėkmei, kai šalia geriausiu atveju džiaugsmingai spygauja jų mažylis. Tad čia kalba tikrai ne apie lavinimąsi, o veikiau apie šeimos asmenukę scenos fone, pageidautina, per kulminaciją.

Iš tiesų mamytės tikrina mūsų visų toleranciją. Išmokę nuo vaikystės būti paklusnūs ir mandagūs, mes rūpinamės jomis, rūpinamės kitais, tyliai užgniaužiame pyktį ir spūdiname iš nunešto velniop koncerto, niekam nepateikdami nei sąskaitų, nei pretenzijų. Mes taip išmokyti ir taip mokomi būti neva šiuolaikiškai mandagiais. Lygiai taip pat tyliai išklausome nuomonės lyderius, televizijų idiotus, esamus ir būsimus politikus. Tyliai atsidūstame, garsiai neprieštaraujame. O tada jau tykiai spūdiname iš šalies. Į savo įsivaizduojamą europietišką nebūtį. Kad tik kitiems netrukdytume.


Šiame straipsnyje: tolerancijapakantumaslietuviai

NAUJAUSI KOMENTARAI

Saulė

Saulė portretas
Visu 100 % pritariu.Teko "dalyvauti" visose minimose situacijose. Dar būna atvejų,kai renginio metu skubama gana garsiai tarpusavyje aptarinėti vyksmą ar čežinti ,vyniojant saldainiukus.Deja dar tiek daug kam reikia mokytis elgtis paprasčiausiai kultūringai (neegoistiškai)

R,Vilnius

R,Vilnius portretas
Ačiū. Puikus tekstas. Gaila, kad tos mamytės vargiai ar perskaitys:) O visus ,,šviečiančius" tamsoje tikrai reikėtų išprašyti - vargsta žmonės, nuobodžiauja - ne tik sau, bet ir jiems paslaugą suteiktume. Beje, dar ir dėl vėluojančių: kai savanoriavome su kolege MS, atėjo žmonės 30min. pavėlavę į spektaklį ir iškėlė tokią sceną, kad jų neįleidžiame, taip įžeidinėjo kolegę, jog ši apsiverkė (nors yra labai stiprus žmogus). Tie pikčiurnos gavo bilietus į kitą tokį patį spektaklį NEMOKAMAI, o mano draugės net neatsiprašė pagrasinę ją ,,išmesti iš darbo"....
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kova už laisvę dar nesibaigė
    Kova už laisvę dar nesibaigė

    Pasitikome šimtmetį. Šimtmetį, vertą pasididžiavimo, jog naikinta pusę amžiaus tauta ne tik išliko, bet ir atgavo laisvę, pasirinko demokratijos, kad ir kokia ji netobula bebūtų, kelią, leidžiantį mums kurti savo Valstybę. ...

    7
  • Premijos dalybų dispanseris
    Premijos dalybų dispanseris

    Apsisapnavusio priekabiavimo skandale tarp akivaizdžių nesąmonių ir emocinių patologijų iškyla ir vienas rimtas klausimas: kam ir už ką duodamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos, jei tie nominantai ir laureatai vienas po kito kapituliuoj...

    7
  • Apie meilę, tėvynę ir laisvę
    Apie meilę, tėvynę ir laisvę

    Jau nemažai metų pastebiu, kaip kiekvieną vasarį tarsi į vieną sriubą iš visiškai nesuderinamų ingredientų sumetamos dvi progos – Šv.Valentinas ir Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Iš pirmo žvilgsnio romantiniai j...

    10
  • Su švente!
    Su švente!

    Nemėgstu visuotinių švenčių. Minia slegia, ypač žinant, kad po dviejų dienų niekas to nebeprisimins ir vėl aptarinės kylančias kainas bei mažas algas. Bet Vasario 16-toji yra tokia data, kurios neišvengsi. Ypač kai tai atkurtos Valst...

    10
  • „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys
    „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys

    „Facebook“ ir „Twitter“ atneštas anonimiškumas leidžia internete klestėti tulžingiems pareiškimams ir dezinformacijai. ...

    1
  • 1918 m. proveržiai
    1918 m. proveržiai

    Artėjant Vasario 16-ajai ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, galima dirstelėti į užsienio spaudą ir pastebėti, kad ši data svarbi ne vien lietuviams. ...

  • Hamleto mirtis
    Hamleto mirtis

    Mirė Danijos princas Henrikas, iš viešumos vėl pradingo Rusijos prezidentas V.Putinas, žiemos olimpiadą jaukia šaltis ir audra (ar nešalta tik tautiniu sijonu seginčiam Tongo karalystės vėliavnešiui?), o Lietuvoje &nda...

    1
  • Apie istoriją
    Apie istoriją

    Šiandien linkstama į visą tarpukario Lietuvos istoriją žvelgti pozityviai, tačiau 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi valstybingumą šalis pergyveno du skirtingus istorijos laikotarpius: iki 1926 m. gruodžio perversmo ir po jo. Jie nusipelnė o...

    5
  • Kas pirmiau: daugiau mokesčių ar tvarka išlaidose?
    Kas pirmiau: daugiau mokesčių ar tvarka išlaidose?

    Įsivaizduokite, kad jūsų 28-erių metų vaikis vis prašo jūsų pinigų. Jis sako, kad už tuos pinigus labai rūpinsis jumis – mokys, gydys, kelią nušluos ir dar daug gerų dalykų jums padarys. Kiek jam pinigų beduotumėte, jam visad...

    7
  • Neiškęstas privatusis patriotizmas
    Neiškęstas privatusis patriotizmas

    Valstybingumo šimtmečio proga intensyvėja kalbos apie patriotizmo būklę. Kol vieni draskosi, ką reiškia būti tikru patriotu, kiti tarsi kokie meta-patriotai bando pažvelgti iš aukščiau teisėjo žvilgsniu ir pasiskelbti dar ...

Daugiau straipsnių