Mažojo Budos pabudimas

Laikui bėgant, jo rūbai virto skarmalais, o nuolatinio maisto stygiaus išvargintas kūnas pasidengė storu purvo sluoksniu. Siekdamas pažinti abstrakčiąją tiesą, Siddhartha pradėjo bendrauti su kitais gamtoje klajojančiais atsiskyrėliais. Čia jis susipažino su dešimčia metų vyresniu žmogeliu, kurio gyvenimo istorija daug kuo priminė paties Siddharthos.

Mahavira kitų vadinamas žmogus taip pat kadaise buvo turtingas, tačiau po materialine gerove plytėjusi tuštybė nedavė jam ramybės. Vieną dieną Mahavira viską metė ir išėjo į gamtą, kurioje medituodamas pažino savo praėjusiuosius gyvenimus.

"Kadaise, kai dar nebuvo žmogaus, pasaulyje gyveno demonai. Jie buvo lyg milžiniški driežai. Vieni gyveno ant žemės, kiti – vandenyje, treti – ore. Vieni mito augalais, kiti – mėsa. Aš buvau skraidantis driežas ir valgiau vegetarus. Rijau jų jauniklius ir palaikiau gamtos bei visatos harmoniją. Buvau geras demonas ir už pavyzdingą pareigų atlikimą aukštesniosios jėgos man pavedė valdyti religiją, kuri yra senesnė už Vedas. Dabar jums sakau: neskriauskite kitų gyvų padarų, nežudykite, nevalgykite mėsos", – aiškino svastiką purvu ant kaktos išsitepęs Mahavira visiems, kas tik netingėjo klausytis.

Daugelį dienų dvasingieji asketai praleisdavo sėdėdami ir žiūrėdami į vieną tašką arba kaulydami iš keliautojų išmaldos. Kai kurie nuspręsdavo nusižengti dvasingumo protokolui ir, slapta atvykę į netoliese stūksojusią gyvenvietę, imdavo vogti iš krautuvių maistą, o vienas net pradėjo gąsdinti vietinius demonstruodamas savo lytinius organus.

Greitai Siddhartha suprato, kad asketiška egzistencija jam veikiausiai nepadės rasti atsakymų į ramybės neduodančius klausimus. Atsiribojęs nuo benamių bendruomenės, Siddhartha susirado jaukų kampelį po nuošalesniu medžiu, netoli upės. Čia jis pats praleido ne vieną valandą tuščiu žvilgsniu žiūrėdamas į vieną tašką.

Dėl intensyvaus badavimo jo kūnas virto tikrais griaučiais, kurie išsilaikydavo nesubyrėję tik todėl, kad juos prilaikė oda. Kadaise vešlūs plaukai pražilo ir išretėjo, o intensyvių apmąstymų išvargintą veidą padengė utėlių ir glindų knibždanti barzda. Galvoje, kurią nuolatos varstė klaikus skausmas, pynėsi viena už kitą baisesnės mintys.

"Šlykštus pasaulis, bjaurus gyvenimas." "Kvaili veidmainiški asketai, nykūs tušti civilizuoti žmonės." "Niekas gyvenime nėra vertas net pūvančios mėšlo krūvos."

Iš pradžių šios Siddharthos galvoje besipinančios mintys žeidė jį patį it strėlės, tačiau kuo intensyviau ir dažniau jos smigo į jo sielos šerdį, tuo menkiau jis juto skausmą. Bėgo valandos, keitėsi metų laikai ir oras, o Siddhartha tebesėdėjo po medžiu ir toliau žvelgė į tuštumą.

Vieną dieną jis, tarsi atsibudęs iš gilaus miego, apsižvalgė aplinkui ir pamatė, kad šalia jo sėdi daugybė žmonių. Visi jie neramiais veidais žvelgė į Siddharthą ir laukė, ką gi šis jiems pasakys. Supratęs, kad praleido gamtoje ne vienerius metus, Siddhartha maloniai nusišypsojo visiems susirinkusiesiems, o paskui tarė: "Prastai kvepiu. Reikėtų nusiprausti."

Tai pasakęs, jis nuėjo į upę, kurioje kruopščiai nusiplovė šešerius metus kauptą purvą ir išsipešiojo likusius galvos bei veido plaukus. Kažkas davė Siddharthai audinį ir šis apsivyniojęs juo kūną pagaliau pasakė susirinkusiesiems pirmąjį savo pamokslą.

Jis kalbėjo, kad viskas gyvenime yra pripildyta begalinio skausmo, tačiau kiekvienas skausmas, anot Siddharthos, turi priežastį – paprastą it mėšlo krūva. Juk mėšlo krūvą taip pat kažkas palieka. Ir kaip kiekvieną mėšlo krūvą yra įmanoma išvalyti, taip ir kiekvieną skausmo šaltinį galima eliminuoti.

Iš pradžių Siddharthos dogmos išplito tik tarp žemesniųjų visuomenės sluoksnių. Tuo metu vyravo tikėjimas, kad žmogaus siela yra nemirtinga. Teigta, kad, mirus vienam kūnui, ji iš karto atgimsta kitame. Tai pat manyta, kad geri ar blogi darbai, atlikti viename gyvenime, lemia kito gyvenimo materialinę gerovę. Kitaip tariant, tuo metu tikėta, kad kiekvienas vargus ir kančias šiame gyvenime patiriantis žmogus jų nusipelnė blogais darbais, atliktais ankstesniame.

Siddharthos sukurtas tikėjimas iš viso to daug ką perėmė, tačiau tuo pat metu ir bandė senajai doktrinai mesti iššūkį, tvirtindamas, kad žmogus gali pakeisti savo egzistenciją jau šiame, o ne kuriame nors kitame gyvenime.

Praėjus daugeliui metų po Siddharthos mirties, jo idėjos pagaliau sulaukė ir aukštesniųjų luomų susidomėjimo. 322 m. pr. Kr. Indijos kraštuose pradėjo kilti ambicinga Maurjų dinastija (nepainioti su Ispanijoje gyvenusiais maurais). Giminės valdovams pavyko užkariauti bene visą dabartinę Indiją ir dalį šiuolaikinėms Pakistano, Bangladešo ir Afganistano valstybėms priklausančių žemių.

Liko tik vienas regionas, kuris it hemorojus gadino Maurjų valdovams gyvenimą. Tai – Kalinga (dabartinė Orisos valstija). 268 m. pr. Kr. imperijos valdovu tapo jaunas ir veržlus monarchas Ašoka (304–232 m. pr. Kr.), kuris nieko nelaukęs pradėjo intensyvius karo veiksmus prieš Kalingos krašto žmones.

Sklando legendos, kad septynerius metus trukęs ir 150 tūkst. gyvybių pareikalavęs karas itin sukrėtė kilnųjį Maurjų valdovą. Sukrėtimas esą buvo toks skaudus, kad Ašokai teko ieškoti dvasinės paguodos. Šią jis rado Siddharthos idėjose, kurias, pasinaudodamas savo padėtimi, siekė išpopuliarinti visame pasaulyje.

Pradėti siųsti piligrimai į tolimus kraštus, imtos kurti šventovės ir vienuolynai. Iš įdomiausių kūrinių, priskiriamų Ašokos prodiusavimui, galima paminėti vadinamuosius Barabaro urvus, kurie iki šių dienų gniaužia lankytojų kvėpavimą.