Liūdna sukaktis

Saulėtomis ir šiltomis gegužės pradžios dienomis nematomi radioaktyvių dulkelių debesys pasiekė Lietuvą. Tuometinė Sovietų Sąjungos vadovybė nusikalstamai bandė slėpti avarijos mastus. Pasekmės baisios; jos tiesiogiai palietė dešimčių tūkstančių žmonių likimus... O onkologiniai susirgimai, genetinės ligos – visas aukas sunku ir suskaičiuoti.  

Aerozolių pavidalu iškritusių didžiulėje teritorijoje, apimančioje daug Europos šalių, stroncio ir cezio radionuklidų skilimo pusamžis yra kaip tik 30 metų... Praėjus tiekai metų vėl kyla atominė grėsmė. Šį kartą jos židinys dar arčiau mūsų krašto ir lietuvių tautos. Nuo sostinės Vilniaus Astravo elektrinės statybvietė – tik už penkiasdešimties kilometrų. Tos naujos elektrinės saugumas pagrįstas kol kas tik kaimynų garbės žodžiu...

Tačiau tokia liūdna sukaktis tegu netrukdo džiaugtis šio pavasario žingsniais; nors šiemet jie  nėra labai drąsūs. Vis tik žaluma skleidžiasi. Pasak S. Daukanto, jorė ateina į mūsų laukus. Ypatingai gražiai šviesiai žalsvomis ir rausvomis skraistėmis jau pasidabino berželiai ir drebulės.  Užuovėjose skleidžiasi balti slyvaičių žiedai, brinksta kitų vaismedžių pumpurai. Kaip gi kitaip: per tą apgaulingąjį balandžio mėnesį diena pailgėja pora valandų ir dar 5 minutėmis.

Įdomu, kad praeitą savaitę Vilniaus padangę pavakarėmis vis puošdavo vaivorykštės. Gal ir kitose Lietuvos vietovėse teko tai matyti? Pavasarį ir tokiu paros metu tai nėra dažnas atmosferinis reiškinys. Juk vaivorykštė – saulės spindulių lūžio lietaus lašeliuose efektas; kad jį stebėti, spinduliai turi kristi tam tikru kampu ir sutikti po debesimis ne ledokšnius, o susiformavusius lašelius.

Beje, vaivorykštę žmonės vadinama ir kitokiais vardais. Tai gervės, gelmės juosta. Aukštaitijoje teko  girdėti sakant „dermės juosta“ – irgi tinkantis vardas tokiai grožybei. Sakmėse ji vandenį  gerianti iš vandens telkinių ir pripildanti juo debesis, todėl vadinama strauble. Dzūkų patarlė sako: „Geria kaip straublė vandenį“. Arba palyginant: „Kaip straublė iš ežero vandenį“. Tačiau mitinę jos prigimtį išduoda būtent laumės juostos pavadinimas. Toji laumė, vardu Vaiva, esanti oro stichijos dievo Perkūno žmona. Juk po Perkūno rūstaus žodžio, jo pikto pagrumenimo, padangė nušvinta nuostabiomis spalvomis. Tačiau vaikus tąja juosta gąsdindavo: „Neik artyn, įtrauks debesin“. Ir pirštu negalima į vaivorykštę rodyti.

Pasakojama vaikams, kad siurbianti vandenį iš balų, iš ežerų, iš Nemuno, iš marių. Kartą įtraukė piemenį su visa jo banda. Todėl sakmėse, pasakose, mįslėse – taigi mitinėje mąstysenoje – ir pavirto į margą karvę.  Pasakoje apie našlaitę Sigutę karvutė padėjo atlikti piktosios pamotės užduotą darbą: pernakt suverpti ir išausti drobeles; tereikėjo verpalus į vieną karvutės ausį įkišti, o jau audinys – iš kitos. Štai ir matome tautosakoje dar vieną bendrą visoms indoeuropiečių tautoms mitologijos dalyką – šventąją karvę. Gal net neįtarėme turį ją savosios etninės kultūros gelmėse, manydami tik Indijoje laisvai klaidžiojant miestų gatvėmis. Pas mus jos būta vieno galingiausių dievų – Perkūno – žmona. Tačiau gyvulininkystę baltų ir jų kaimynų mitologijoje globoja Perkūno priešininkas Velinas.  Ar tik nebus jis persiviliojęs gražuolę Vaivą į savo karalystę? Apie tokį  meilės ir išdavystės siužetą yra užsiminę mūsų mitologijos tyrinėtojas profesorius Norbertas Vėlius, matydamas tame dievų nesantaikos pirmąją priežastį. O juk dėl tų varžytuvių sukasi ir gamtos ratas; nugali griausmavaldis Perkūnas – įsivyrauja vasara; Velinas ima viršų – žemę sukausto gruodas. Ir viskas dėl gražiosios laumės Vaivos palankumo…

Šios deivės vardas žinomas visose trijose baltų kalbose: latviškai „lauma“, prūsiškai „laumigarbė“. Kalbininkai teigia, jog tas vardas siekia net indoeuropiečių prokalbės laikus ir reiškia būtybę, kuri skatina augimą.

Iš dangaus aukštybių ši mitinė būtybė nusileidžia ir ant žemės. Pasirodo, laumės įvaizdyje esama net archajiškosios deivės Paukštės bruožų, pavyzdžiui, ji paliekanti paukštiškus pėdsakus pakrantės smėlyje. Sakmėse laumės vaizduojamos sėdinčios ar besisupančios ant medžių, dažniausiai ant beržų. Ant jų po to išaugdavę laumių šluotos – tokios sutankėjusios šakelės.  Pievose, miškuose radę išmintus apskritimus, žmonės juos laikė laumių šokimo vietomis. Manyta, kad tas šokimas sukelia lietų ir audrą. Daug sakmių yra apie laumių dovanas: varganoms šeimoms jos labai padedančios, o gobšuolius – žiauriai baudžiančios. Todėl būtybė gali būti įvardyta ir laume – ragana...

Kai kurie dideli akmenys, stūksantys  prie vandens, žmonių vadinami „laumių stalais“ arba „laumių lovomis“. Kitados žmonės, pabaigę pavasario laukų darbus, ant laumių stalo dėdavo aukas: duonos ar gėlių, kad laumės saugotų laukus nuo sausros, padėtų išauginti gerą derlių. Liškiavoje akmenuota vieta vadinosi Laumės tiltu. Iš senų senovės išliko „laumiški“ vandenų pavadinimai įvairiuose Lietuvos kampeliuose: Laumežeris prie Aluntos, Laumių ežeras ir Laumupis prie Sedos, Laumės dauba prie Žarėnų, Laumės balos prie Varėnos ir kt. Laumių vardais pavadinti ir kalneliai: Laumėkalnis prie Varnių, Laumiakalnis prie Utenos, Laumės kalnas prie Kaltinėnų. Nemažai Lietuvoje ir kaimų, kurių pavadinimas siejasi su laumėmis.

Kaimo žmonės iš vaivorykštės bandydavo spėti apie oro permainas. Manyta, jei vaivorykštė labai ryški, tai dar bus darganos; juo ji žalesnė, tuo daugiau lietaus, juo raudonesnė, tuo daugiau vėjo. Jeigu ji nušvinta ryte, tai vis lynos ir lynos, jei vakare – gali nusistovėti ilgėlesnė giedra. Pietų pusėje pasirodžiusi laumės juosta žada tikrai gerą „pagadą“. Ir ypač jeigu ji danguje būna trumpai.  Tai štai kokia ta pavasarinė vaivorykštė – „Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta“.