Lietuvos atminties konfliktai

Lietuvos kultūros viešąją erdvę periodiškai sudrebina atminties konfliktai: Rūtos Vanagaitės knyga "Mūsiškiai", Nerijos Putinaitės "Nugenėta pušis" ir diskusija dėl Kazio Škirpos alėjos yra ryškiausi pastarųjų kelerių metų tokio pobūdžio nesutarimų pavyzdžiai.

Daugeliui diskusijų dėl atminties būdinga tai, kad dalyvaujantieji viešajame konflikte užima tik kraštutines pozicijas – lietuviai yra tik tauta, kurios nariai šaudė žydus Antrojo pasaulinio karo metais arba lietuviai yra tik Pasaulio tautų teisuolių turinti nacija; Justinas Marcinkevičius yra tik sovietinės propagandos poetas arba tik nepriklausomybės dainius; Kazys Škirpa – politinis lietuvių nusikaltėlis arba tik mūsų valstybės patriotas.

Pasak Vilniaus universiteto istoriko Norberto Černiausko, retas kuris viešųjų diskusijų dalyvis įvertina, kad istorija yra daug labiau prieštaringa disciplina, nei atrodo, rašant komentarą interneto portaluose arba socialiniuose tinkluose. Knygos "Mūsiškiai" ir K.Škirpos asmenybės ir veiklos vertinimai šiuo atveju mums ne tiek svarbūs. Svarstant poeto Eduardo Mieželaičio vietą lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje bei dabartiniame lauke, svarbesnis yra J.Marcinkevičiaus atvejis. Šioje diskusijoje daugiausia sveikos nuovokos ir racionalumo buvo būdinga Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Gintauto Mažeikio nuomonei: smerkiantieji J.Marcinkevičių praleido tą faktą, jog uoliai tarnavusi sovietinei ideologijai ir estetikai asmenybė gali ir tikriausiai patyrė ne vien socialinio, viešojo, veido, bet ir vidinę transformaciją, kai keitėsi Lietuvos santvarka. Toks teiginys varo į neviltį daugelį mokslininkų, nes sureikšmina labai daug abejonių keliančią kategoriją – transformaciją patiriančio poeto nuoširdumą. Priėmus teiginį, jog J.Marcinkevičiaus pažiūrų ir kūrybinė transformacija buvo nuoširdi, tradicinio sukirpimo istorikams tenka kapituliuoti, nes transformacija yra nepamatuojama nei skaičiais, nei statistika, nei įvertinama konkrečiomis datomis.

Ar E.Mieželaitis patyrė panašią į J.Marcinkevičiaus vidinę transformaciją, yra šio svarstymo svarbiausia tema. Ją svarstyti pretekstu tapo poeto Petro Palilionio kuruojamos ir jo rūpesčiu leidžiamos knygų serijos "Poezijos pavasario" laureatų bibliotekėlės tomas, kuriame publikuojama E.Mieželaičio poezija.

Smerkiantieji J.Marcinkevičių praleido tą faktą, jog uoliai tarnavusi sovietinei ideologijai ir estetikai asmenybė gali ir tikriausiai patyrė ne vien socialinio, viešojo, veido, bet ir vidinę transformaciją, kai keitėsi Lietuvos santvarka.

E.Mieželaičio poezijos tomas, sudarytas vos iš kelių dešimčių eilėraščių, savitai atskleidžia poeto vaidmenį lietuvių literatūroje. Knygos sudarytoja Elena Baliutytė tvirtina, kad E.Mieželaitis perėjo bent kelis kūrybos raidos etapus: nuo neoromantinio laikotarpio iki modernistinių eksperimentų. Niekam abejonių nesukelia tai, kad aptariamas poetas buvo prisitaikantis prie sovietinės sistemos reikalavimų ir varžtų. Pradėjęs kūrybinį kelią nuo romantinio pobūdžio eilėraščių, jis atliko vaidmenį, kuris buvo reikalingas XX a. vidurio sovietinei literatūros nomenklatūrai: kai iš literatūros vadovėlių išbraukta ištisa tarpukario lietuvių poezijos neoromantinė tradicija, reikėjo sukurti jos pakaitalą. Darbas buvo skubus ir tuomet labai reikalingas, nes tai turėjo atlikti nepertrūkusio laiko iliuzijos efektą.

Skaitytojus bandyta įtikinti, kad nuo Bernardo Brazdžionio ir Jono Aisčio laikų perėjimas prie E.Mieželaičio yra pats tikriausias – tarp šių skirtingų kartų kūrėjų eilėraščių neva nėra jokių prieštaravimų, jie ne tiek papildo vienas kitą literatūros istorijoje, kiek E.Mieželaitis ir kiti ankstyvojo sovietmečio poetai padeda tarpukariu susiformavusiam skaitytojui nejausti Antrojo pasaulinio karo padarinių. Kai B.Brazdžionis, J.Aistis ir kiti pasimirš, nes išmirs tie, kas juos pamena, liks E.Mieželaičio tiesa.

E.Baliutytės į "Poezijos pavasario" laureatų bibliotekėlės tomą įtraukti E.Mieželaičio ankstyvieji kūriniai rodo, kad esminių prieštaravimų tarp tarpukario ir pokario lietuvių neoromantikų beveik nebūta. Esminis faktas, jog tai, kas sukurta anksčiau, pakartoja ideologiškai tinkamai orientuoti poetai. Socialistinio realizmo krypčiai priskiriamų eilėraščių aptariamame poezijos tome beveik nėra – apskritai stengiamasi palaikyti sklandaus E.Mieželaičio perėjimo nuo vieno kūrybinio etapo prie kito laikotarpio vaizdą. Knyga "Žmogus", už kurią poetas buvo apdovanotas Lenino premija, lieka už "Poezijos pavasario" laureatų bibliotekėlės knygos ribų, nors skaitytojui tikrai galėtų būti įdomu, kas apdovanotoje knygoje buvo taip artima socialistiniam mąstymui.

Praėjusiais metais E.Baliutytės sudarytame rinkinyje E.Mieželaičio lyrinis subjektas kalba tik pirmuoju asmeniu arba kreipiasi į skaitytoją. Nėra jokių kreipinių į liaudį, nors poeto kūryboje tai neabejotinai buvo – tai rodo kiek tendencingą literatūros istorijos pasakojimo formavimą, švelninant galimas konfrontacijas ir įmanomus atminties konfliktus. E.Mieželaičio "Žmogus" buvo knyga, kurioje aukštinamas žmogiškumas ir visiškai ignoruojamas daiktiškumas, bandyta skatinti tokį požiūrį, kad visą pasaulį – nuo gamtinio iki ideologinio – valdo tik žmogus, kuriam niekas negali sutrukdyti įgyvendinti socialistinį projektą. Įdomu tai, kad panašiu laikotarpiu lietuvių išeivijos poezijoje užgimė daiktiškoji poezija, kurioje individas linkęs atsisakyti tikrovei primesti savo žinojimą ir tariamai privalomą tiesą. Istorinio ir filosofinio vertinimo iš dabarties perspektyvų svarstyklių lėkštelė krypsta į daiktiškosios poezijos vertingumo pusę. Galbūt todėl E.Mieželaičio naujausios poezijos rinktinės sudarytoja taip drąsiai beveik ignoravo socialistinio realizmo etapą minėto poeto kūryboje.

Sovietinio atšilimo laikotarpis lietuvių literatūrai ir poezijai davė gausių avangardistinių ir modernistinių bandymų laisvę. E.Mieželaitis, kaip prisitaikantis prie sistemos poetas, nebuvo išimtis. "Poezijos pavasario" laureatų bibliotekėlės eilėraščių tome yra ne vienas tai patvirtinantis kūrinys: poetas daug ką perėmė iš prancūzų avangardinės poezijos tradicijos, XX a. pirmosios pusės literatūros. Vis dėlto akivaizdu yra tai, kad E.Mieželaitis tuo laikotarpiu buvo labiau ne originalaus poetinio mąstymo formuotojas, o savotiškas tiltas lietuvių skaitytojui tarp anksčiau uždraustos, o vėliau išrinktiesiems prieinamos poezijos, literatūros ir kultūros. Modernistiniai formos žaidimai iki šiol tebeveikia lietuvių poeziją ir literatūrą, nes, lyginant knygą ir už jos slypinčią daiktinę bei socialinę tikrovę, nugali iš prisiskaitymo kylanti literatūra.



NAUJAUSI KOMENTARAI

atsibudo .....

atsibudo ..... portretas
...o stalas tuščias
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Teisė būti laimingam
    Teisė būti laimingam

    Septyniolikmetis, mokykloje mokęsis geriausiais pažymiais, planavęs medicinos studijas, vieną dieną nusprendė verčiau tapti rašytoju. Pykčių ir ašarų kalbantis su artimaisiais tada netrūko, o štai šiandien, jau dvide&scar...

    7
  • Apie anoniminius lojikus
    Apie anoniminius lojikus

    Vilniuje atidarytas unikalus muziejus "Mo". Unikalus tiek ekspozicija, tiek pastatu, o labiausiai tuo, kad tai dviejų žmonių dovana visuomenei. Ir, kaip neretai būna, visiems išsyk parūpo, kokia jiems iš to nauda, kas čia už viso...

    50
  • Sukurta pagal tikrus įvykius?
    Sukurta pagal tikrus įvykius?

    Vaidybinis Mariaus Markevičiaus filmas "Tarp pilkų debesų" – to paties pavadinimo rašytojos Rūtos Šepetys romano ekranizacija – pasakoja apie sovietinės okupacijos metu Lietuvoje vykdytus gyventojų trėmimus į Sibir...

    2
  • Režisieriui reikia D. Trumpo
    Režisieriui reikia D. Trumpo

    Ech, ta politika. Galima nuo jos bėgti ir slėptis, galima užsikimšti ausis, kai kas nors ima kalbėti, tarkime, apie Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją, bet ji vis tiek suras kelią į tavo gyvenimą. Vienu ar kitu būdu ji įsėlins į tavo kasdien...

    4
  • Teisus, kol gyvas
    Teisus, kol gyvas

    Fantastai manė, kad grėsmę žmonijai kels didelės mašinos. Niekas nė neįtarė, kad žmogų įkaitu paims mažytis daikčiukas – mobilusis telefonas. Medikai jau seniai priėjo prie išvados, kad priklausomybė nuo telefono yra stipresn...

  • Kokio prezidento reikia Lietuvai?
    Kokio prezidento reikia Lietuvai?

    Mano nuomone, šiandien tai aktualiausias klausimas aktyviai mūsų visuomenės daliai. Kokiu keliu pasuks mūsų valstybė, nemažai priklausys nuo mūsų pasirinkto šalies lyderio. Koks jis bus – nuosaikus ir diplomatiškas, kaip buv...

    4
  • Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?
    Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?

    Pensijų kaupimo sistema pastarąjį kartą buvo tobulinama prieš penkerius metus. 2013 metais įgyvendinant pensijų reformą dirbantys gyventojai įgijo dvi galimybes dalyvauti pensijų kaupime: tiesiog sutikti, kad 2 proc. socialinio pensijų draudim...

    1
  • Rytų demokratijos ilgesys
    Rytų demokratijos ilgesys

    Saudo Arabijos žurnalistas J.Khashoggi buvo nužudytas ir po to sukapotas Saudo Arabijos generaliniame konsulate Stambule. Tokia štai rytietiška demokratija. ...

    10
  • Teatrą – į visus namus
    Teatrą – į visus namus

    Neužrašytos tautosakos lobynuose esama sakmės apie tai, kaip elektros tiekimo trikdžiai teritorijoje X pagerino jos demografinę situaciją. ...

    1
  • Latvijos rinkimų galvosūkis
    Latvijos rinkimų galvosūkis

    Vakarų žiniasklaidos pranešimai apie šį mėnesį įvykusius Latvijos parlamento rinkimus man buvo panašios į mėgstamą vaikystės galvosūkį „sujunk taškus“. Mano netvirta rankutė vedžiodavo linijas tarp i&scaron...

    1
Daugiau straipsnių