Lietuvos atminties konfliktai

Lietuvos kultūros viešąją erdvę periodiškai sudrebina atminties konfliktai: Rūtos Vanagaitės knyga "Mūsiškiai", Nerijos Putinaitės "Nugenėta pušis" ir diskusija dėl Kazio Škirpos alėjos yra ryškiausi pastarųjų kelerių metų tokio pobūdžio nesutarimų pavyzdžiai.

Daugeliui diskusijų dėl atminties būdinga tai, kad dalyvaujantieji viešajame konflikte užima tik kraštutines pozicijas – lietuviai yra tik tauta, kurios nariai šaudė žydus Antrojo pasaulinio karo metais arba lietuviai yra tik Pasaulio tautų teisuolių turinti nacija; Justinas Marcinkevičius yra tik sovietinės propagandos poetas arba tik nepriklausomybės dainius; Kazys Škirpa – politinis lietuvių nusikaltėlis arba tik mūsų valstybės patriotas.

Pasak Vilniaus universiteto istoriko Norberto Černiausko, retas kuris viešųjų diskusijų dalyvis įvertina, kad istorija yra daug labiau prieštaringa disciplina, nei atrodo, rašant komentarą interneto portaluose arba socialiniuose tinkluose. Knygos "Mūsiškiai" ir K.Škirpos asmenybės ir veiklos vertinimai šiuo atveju mums ne tiek svarbūs. Svarstant poeto Eduardo Mieželaičio vietą lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje bei dabartiniame lauke, svarbesnis yra J.Marcinkevičiaus atvejis. Šioje diskusijoje daugiausia sveikos nuovokos ir racionalumo buvo būdinga Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Gintauto Mažeikio nuomonei: smerkiantieji J.Marcinkevičių praleido tą faktą, jog uoliai tarnavusi sovietinei ideologijai ir estetikai asmenybė gali ir tikriausiai patyrė ne vien socialinio, viešojo, veido, bet ir vidinę transformaciją, kai keitėsi Lietuvos santvarka. Toks teiginys varo į neviltį daugelį mokslininkų, nes sureikšmina labai daug abejonių keliančią kategoriją – transformaciją patiriančio poeto nuoširdumą. Priėmus teiginį, jog J.Marcinkevičiaus pažiūrų ir kūrybinė transformacija buvo nuoširdi, tradicinio sukirpimo istorikams tenka kapituliuoti, nes transformacija yra nepamatuojama nei skaičiais, nei statistika, nei įvertinama konkrečiomis datomis.

Ar E.Mieželaitis patyrė panašią į J.Marcinkevičiaus vidinę transformaciją, yra šio svarstymo svarbiausia tema. Ją svarstyti pretekstu tapo poeto Petro Palilionio kuruojamos ir jo rūpesčiu leidžiamos knygų serijos "Poezijos pavasario" laureatų bibliotekėlės tomas, kuriame publikuojama E.Mieželaičio poezija.

Smerkiantieji J.Marcinkevičių praleido tą faktą, jog uoliai tarnavusi sovietinei ideologijai ir estetikai asmenybė gali ir tikriausiai patyrė ne vien socialinio, viešojo, veido, bet ir vidinę transformaciją, kai keitėsi Lietuvos santvarka.

E.Mieželaičio poezijos tomas, sudarytas vos iš kelių dešimčių eilėraščių, savitai atskleidžia poeto vaidmenį lietuvių literatūroje. Knygos sudarytoja Elena Baliutytė tvirtina, kad E.Mieželaitis perėjo bent kelis kūrybos raidos etapus: nuo neoromantinio laikotarpio iki modernistinių eksperimentų. Niekam abejonių nesukelia tai, kad aptariamas poetas buvo prisitaikantis prie sovietinės sistemos reikalavimų ir varžtų. Pradėjęs kūrybinį kelią nuo romantinio pobūdžio eilėraščių, jis atliko vaidmenį, kuris buvo reikalingas XX a. vidurio sovietinei literatūros nomenklatūrai: kai iš literatūros vadovėlių išbraukta ištisa tarpukario lietuvių poezijos neoromantinė tradicija, reikėjo sukurti jos pakaitalą. Darbas buvo skubus ir tuomet labai reikalingas, nes tai turėjo atlikti nepertrūkusio laiko iliuzijos efektą.

Skaitytojus bandyta įtikinti, kad nuo Bernardo Brazdžionio ir Jono Aisčio laikų perėjimas prie E.Mieželaičio yra pats tikriausias – tarp šių skirtingų kartų kūrėjų eilėraščių neva nėra jokių prieštaravimų, jie ne tiek papildo vienas kitą literatūros istorijoje, kiek E.Mieželaitis ir kiti ankstyvojo sovietmečio poetai padeda tarpukariu susiformavusiam skaitytojui nejausti Antrojo pasaulinio karo padarinių. Kai B.Brazdžionis, J.Aistis ir kiti pasimirš, nes išmirs tie, kas juos pamena, liks E.Mieželaičio tiesa.

E.Baliutytės į "Poezijos pavasario" laureatų bibliotekėlės tomą įtraukti E.Mieželaičio ankstyvieji kūriniai rodo, kad esminių prieštaravimų tarp tarpukario ir pokario lietuvių neoromantikų beveik nebūta. Esminis faktas, jog tai, kas sukurta anksčiau, pakartoja ideologiškai tinkamai orientuoti poetai. Socialistinio realizmo krypčiai priskiriamų eilėraščių aptariamame poezijos tome beveik nėra – apskritai stengiamasi palaikyti sklandaus E.Mieželaičio perėjimo nuo vieno kūrybinio etapo prie kito laikotarpio vaizdą. Knyga "Žmogus", už kurią poetas buvo apdovanotas Lenino premija, lieka už "Poezijos pavasario" laureatų bibliotekėlės knygos ribų, nors skaitytojui tikrai galėtų būti įdomu, kas apdovanotoje knygoje buvo taip artima socialistiniam mąstymui.

Praėjusiais metais E.Baliutytės sudarytame rinkinyje E.Mieželaičio lyrinis subjektas kalba tik pirmuoju asmeniu arba kreipiasi į skaitytoją. Nėra jokių kreipinių į liaudį, nors poeto kūryboje tai neabejotinai buvo – tai rodo kiek tendencingą literatūros istorijos pasakojimo formavimą, švelninant galimas konfrontacijas ir įmanomus atminties konfliktus. E.Mieželaičio "Žmogus" buvo knyga, kurioje aukštinamas žmogiškumas ir visiškai ignoruojamas daiktiškumas, bandyta skatinti tokį požiūrį, kad visą pasaulį – nuo gamtinio iki ideologinio – valdo tik žmogus, kuriam niekas negali sutrukdyti įgyvendinti socialistinį projektą. Įdomu tai, kad panašiu laikotarpiu lietuvių išeivijos poezijoje užgimė daiktiškoji poezija, kurioje individas linkęs atsisakyti tikrovei primesti savo žinojimą ir tariamai privalomą tiesą. Istorinio ir filosofinio vertinimo iš dabarties perspektyvų svarstyklių lėkštelė krypsta į daiktiškosios poezijos vertingumo pusę. Galbūt todėl E.Mieželaičio naujausios poezijos rinktinės sudarytoja taip drąsiai beveik ignoravo socialistinio realizmo etapą minėto poeto kūryboje.

Sovietinio atšilimo laikotarpis lietuvių literatūrai ir poezijai davė gausių avangardistinių ir modernistinių bandymų laisvę. E.Mieželaitis, kaip prisitaikantis prie sistemos poetas, nebuvo išimtis. "Poezijos pavasario" laureatų bibliotekėlės eilėraščių tome yra ne vienas tai patvirtinantis kūrinys: poetas daug ką perėmė iš prancūzų avangardinės poezijos tradicijos, XX a. pirmosios pusės literatūros. Vis dėlto akivaizdu yra tai, kad E.Mieželaitis tuo laikotarpiu buvo labiau ne originalaus poetinio mąstymo formuotojas, o savotiškas tiltas lietuvių skaitytojui tarp anksčiau uždraustos, o vėliau išrinktiesiems prieinamos poezijos, literatūros ir kultūros. Modernistiniai formos žaidimai iki šiol tebeveikia lietuvių poeziją ir literatūrą, nes, lyginant knygą ir už jos slypinčią daiktinę bei socialinę tikrovę, nugali iš prisiskaitymo kylanti literatūra.



NAUJAUSI KOMENTARAI

atsibudo .....

atsibudo ..... portretas
...o stalas tuščias
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • ES ruošiasi ir mažėti, ir stiprėti?
    ES ruošiasi ir mažėti, ir stiprėti?

    Nors karšta paskutiniųjų dienų tema dar vis yra JAV prezidento siūlymas pripažinti Jeruzalę kaip Izraelio sostinę, daug spaudos dėmesio vėl sulaukia ir Europa. Joje vyksta ne tik sunkios skyrybos, bet taip pat girdėti ir stiprūs balsai už da...

    1
  • Emigracija kaip lietuvio laisvės išraiška
    Emigracija kaip lietuvio laisvės išraiška

    Labai tikiuosi, kad emigrantai jau pradėjo savo kalėdinį užvažiavimą. Daugeliu požiūrių šis komentaras skirtas būtent jiems. ...

    3
  • Naujos kartos melagingos naujienos
    Naujos kartos melagingos naujienos

    Žalingi gandai yra politinio karo ginklas. Kremlius išmaniai jais naudojasi, kad mažintų pasitikėjimą ir sėtų nesantaiką. Tačiau tai, ką iki šiol regėjome – melagingų naujienų tinklalapiai, vogtos ir pakoreguotos informacijos n...

    1
  • Sudėtinga vaikystė
    Sudėtinga vaikystė

    Lietuvos Vyriausybei sukako vieneri. Pediatrų terminais tariant, kūdikystė perkopta. Galima konstatuoti, kad vaikas nuo įprastos raidos tarsi ir neatsilieka – dantys sudygo (nors yra įtarimų, kad naujagimiui tik užgimus kai kurie įtakingi dėdės...

    1
  • Pasišokinėjimai ant liepto galo
    Pasišokinėjimai ant liepto galo

    Vakar daugiau kaip 40 000 medikų laukė Seimo sprendimo dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Nuo šio balsavimo daug priklausė, ar bus visuotinis gydytojų ir slaugytojų streikas. Tuo pat metu iš visų pusių skambėjo rekviem m...

    2
  • Caras ir jo antikarjera
    Caras ir jo antikarjera

    Atsakydamas į tariamai paprasto darbininko (kaip dabar jau žinoma – šiam "paprasto piliečio" vaidmeniui specialiai pasamdyto Rusijos provincijos teatro aktoriaus) klausimą, Vladimiras Putinas pagaliau pranešė tikrai dalyvausi...

    20
  • Lietuvos draugystė su Izraeliu: o kur vertybės?
    Lietuvos draugystė su Izraeliu: o kur vertybės?

    Lietuvos santykiai su Izraeliu yra išskirtinai geri, palyginus su daugeliu Europos Sąjungos (ES) šalių. Dėl to džiugu, prisiminus, kiek vietos kolaborantai prisidėjo prie Lietuvos žydų žudymo per Holokaustą. Bet vardan gerų santykių ne...

    6
  • Trumpa Kalėdų eglutės istorija
    Trumpa Kalėdų eglutės istorija

    Tradiciniame mūsų kalendoriuje gruodžio 13-oji diena įvardyta kaip Šviesos, mat vakarai jau nebeilgės – saulė leisis vis tuo pat metu. Diena dar kiek trumpės iki saulėgrįžos, bet todėl, kad ryte saulutė „pramiegos“, patek...

  • Baudžiavos palikimas
    Baudžiavos palikimas

    Praėjusią savaitę Suomija minėjo 100-ąsias nepriklausomybės metines. Šios šalies istorija daug kuo primena Lietuvos, nors yra ir reikšmingų skirtumų. ...

    6
  • Gyvatės ir Žemininkai
    Gyvatės ir Žemininkai

    Lukiškių aikštė Vilniuje 1999 m. yra paskelbta reprezentacine valstybės aikšte. Statusas visada įpareigoja. Tačiau kiekviena vieta, kaip ir kiekvienas žmogus, turi savo biografiją. Ji gali būti nubraukiama ir slepiama arba ji gali ...

    5
Daugiau straipsnių