Lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietuvos statutą

Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Andžejaus Pukšto (Andrzej Pukszto) kalba Gegužės 3-iosios Konstitucijos minėjime.

Gerbiamas Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, gerbiamas Prezidente Valdai Adamkau, gerbiamas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke, gerbiamas Ukrainos Aukščiausios Rados Pirmininke, gerbiama Lenkijos Respublikos Seimo Vicepirmininke, gerbiami Seimo nariai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, ambasadoriai, kalbėti apie 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos reikšmę tuo metu, kai visos mūsų šalys – Lietuva, Lenkija ir Ukraina – švenčia valstybingumo atkūrimo šimtmečius – ypatinga proga ir atsakomybė. Ir nėra turbūt geresnės formulės, sujungiančios 1791-uosius, 1918-uosius ir 2018-uosius metus – kaip teisės, laisvės ir demokratijos sąsajų formulės. Būtent šie kelrodžiai ir buvo pagrindiniai Gegužės 3 d. Konstitucijos kūrėjams. Didelis paradoksas, kad Konstitucija buvo priimta tuo metu, kai didžiulė, unikali kelių tautų jungtinė valstybė jau buvo ties žlugimo riba.

Stiprinti vidinę santvarką, vidaus reformas, demokratizuoti valstybę – tokią išeitį matė tų metų šviesuomenė. Tai buvo iš tiesų drąsus žingsnis, nes pirmas mūsų Europos kontinente ir antras pasaulyje, turint omenyje Jungtinių Amerikos Valstijų atvejį.

Atsigręžiant į 1791 m. gegužės 3 d., pagristai kyla klausimų dėl Konstitucijos kūrėjų intencijų ir vizijų bei tuometinės socialinės-kultūrinės situacijos. Apie kokią valstybę svajojo ta drąsioji dalis tuometinio politinio elito, kaip jie suprato teisinės kultūros sampratą, kaip tai turėjo, pagal jų įsivaizdavimą, padėti išsaugoti valstybę nuo agresyvios Rusijos imperijos ir jos sąjungininkų – Austrijos imperijos ir Prūsijos?

Gal ir nenori dalis dabartinių politikų šios užduoties matyti, bet demokratijos kokybės klausimas nėra išbrauktas iš XXI amžiaus Europos Sąjungos ir atskirų šalių darbotvarkių.

Nėra čia lengvų atsakymų mums, XXI amžiaus, elektroninių medijų, greitos aviacijos ir skubių sprendimų amžiaus piliečiams. Nors teisės ir laisvės koreliacijos problema buvo ir išlieka kaip niekada aktuali. Gal ir nenori dalis dabartinių politikų šios užduoties matyti, bet demokratijos kokybės klausimas nėra išbrauktas iš XXI amžiaus Europos Sąjungos ir atskirų šalių darbotvarkių.

Apie tai žinojo, be kita ko, XIX amžiaus pradžios Lietuvos diduomenė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės palikuoniai. Dar prieš Lietuvos istoriografijos tėvą Simoną Daukantą ir tautinio Sąjūdžio patriarchą Joną Basanavičių buvo bandyta atsakyti į klausimą: „kas yra lietuvis?“

Atsakymas buvo paprastesnis, negu kas nors čia tikisi – „Lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietuvos Statutą“. XIX amžiaus pradžioje nebuvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės, bet dar galiojo 1588 metų unikalus teisės aktų rinkinys, visiškai nesuprantamas Rusijos imperijos valdovui, sukurtas remiantis geriausių Europos politinės minties tradicijos, pradedant nuo senovės Romos, dvasia – Lietuvos Statutas. O lietuvybė – tai pasirodo ne etninis kriterijus, o kažkas tokio, kas yra visiškai neatsiejama nuo laisvės dvasios ir laisvo apsisprendimo.

Už teisę būti laisviems, už demokratijos pradžią ne tik bajorijos, bet ir miestiečių, ir valstiečių savo galvas paguldė 1863 metų sukilimo vadovai: iš Volynės kilęs Zigmas Sierakauskas ir Kostas Kalinauskas, lietuvių-lenkų-baltarusių pasienio sūnūs. Čia, Vilniuje, visiškai netoli, šalia esančioje Lukiškių aikštėje, caro valdžia pakorė šviesuolius, kurie parodė tuometinei Europai, kad laisvės ir teisės arealas, net aprėptas Rusijos caro, vis dar gyvuoja  tarp Dniepro ir Nemuno, tarp Vyslos ir Dauguvos. Kaip žinome, jų palaikų suradimas ir identifikavimas užtruko pusantro amžiaus ir dar šiuo metu prie jų ir kitų sukilėlių kapų dirba Lietuvos archeologai...

Z. Sierakausko ir K. Kalinausko patriotinės iniciatyvos nuskriejo labai toli, už buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės ribų. Paskatino kai kuriuos Rusijos veikėjus judėti demokratijos permainų keliu. Drįstu teigti, kad Vilnius ir dabar atlieka Rusijos demokratijos kūrimo centro vaidmenį. Čia turiu omenyje Gario Kasparovo ir kitų žymių Rusijos opozicionierių Vilniuje rengiamus kasmetinius laisvos Rusijos forumus.

Rūpinkimės savo valstybių teisinėmis sistemomis, globokime laisvės principus ir kartu kurkime Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą – kurios buvo, yra ir bus.

1918 metais Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos valstybių kūrėjai ne tik jautė pareigą pratęsti XVIII amžiaus valstybingumo tradicijas ir kurti naujus valstybinius darinius ant demokratijos, šiuolaikinio parlamentarizmo ir tarptautinių teisinių įsipareigojimų pamatų. Tie bandymai, kaip žinome, ne visada buvo sėkmingi. Todėl minint šiuolaikinių valstybių šimtmečio jubiliejus svarbu ne tik švęsti, bet ir permąstyti tarpukario laisvės ir teisės kontekste padarytas klaidas.

Baigdamas savo trumpą refleksiją, norėčiau stabtelti ties Stasio Lozoraičio vyresniojo, kuris vadovavo Lietuvos Respublikos egzilinei diplomatijai Šaltojo karo metais, ir jo pusbrolio, vilniečio, garsaus rašytojo Juzefo Mackevičiaus (Józef Mackiewicz) asmenybėmis.

J. Mackevičius – vienas iš didžiausių pokario plunksnos meistrų, ypatingai apdainavo laisvės ir teisės paradigmas mūsų lotyniškos civilizacijos kontekste. Jis, gyvendamas pokariu Miunchene, nuolat bandė priminti Vakarų pasauliui ir visai žmonijai Katynės ir Panerių tragedijas, kaip dviejų totalitarizmų įsiviešpatavimo pasekmę, bandė taip pat pristatyti ir teisinę kritinę situaciją už geležinės uždangos.

Jo giminaitis – S. Lozoraitis tą patį darė už Atlanto vandenyno. „Kokiai Lietuvai atstovaujate?“, – bandė jo ironiškai klausti kai kurie Vašingtone dirbantys diplomatai, nors puikiai žinojo, kad Jungtinės Amerikos Valstijos niekada nepripažino Baltijos valstybių sovietinės okupacijos.

„Atstovauju Lietuvai, kuri buvo, yra ir bus“, – tokį atsakymą turėjo jiems Lietuvos diplomatijos vadas.

Taigi, minėdami 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos jubiliejų, rūpinkimės savo valstybių teisinėmis sistemomis, globokime laisvės principus ir kartu kurkime Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą – kurios buvo, yra ir bus. O jeigu gerai pasistengsime, gal po kelių metų prie šio proceso prisijungs ir su mumis švęs demokratinės Baltarusijos atstovai. Ačiū jums už dėmesį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Vaikine cia klausimas kas ka myli.Mes paparasti zmogeliai mylim pinigus.Valdzia taip pat myli pinigus nesa gabalais.O statusas tai dokumente dulkese guli pasleptas.O laisves nera.

Konstitucija

Konstitucija portretas
Verta minėti ir nuolat priminti, kad 1791 m. Lietuvoje priimtas Statutas išties yrs sntroji pasaulyje priimta Konstitucija po JAV.

................

................ portretas
susikisk y subine antra lietuvos ,lenkijos UNIJA ...kartu ir xoxolus su gudais...viena karta susijungus is lietuvos beliko tiko lopinelis --antra karta y ,,,,UNIJA,,, sulindus su lenkais ir xoxolais --lietuva isnyks visiskai....ir galutinai
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Labai gėdingas tekstas
    Labai gėdingas tekstas

    Žinote tuos Holivudo režisierių ir rusų humoristų pamėgtus scenarijus, kuriuose herojus per keistokai susidėliojusias aplinkybes atsiduria visai ne ten, kur planavo? Na, čia tie variantai, kai eilinį pilietį vyrai iš FTB palaiko dvigubu agentu...

    8
  • Mums reikia pasakų
    Mums reikia pasakų

    Toji diena išaušo! Tik ar galite įsivaizduoti, kad patys britai pernai gruodį, paskelbus princo Harry ir jo išrinktosios Meghan Markle vestuvių datą, tą dieną pavadino "nacionaliniu košmaru"... Mat princas savo mylim...

    1
  • Profesionalumas be vertybių
    Profesionalumas be vertybių

    Paviešinus pažymą apie „MG Baltic“ televizijos veikimą koncerno interesais, atsirado keli siūlymai dėl žiniasklaidos veiklos. ...

    4
  • Streikai amžino įšalo žemėje
    Streikai amžino įšalo žemėje

    Amžino įšalo žemė – savitas simbolis, kuris leidžia pajausti ne tik ryšį su ledynmečio epocha, bet ir padeda suprasti, kad mūsų gyvenime esama dalykų, kurie lėtai keičiasi arba nesikeičia visiškai dėl objektyvių prie...

  • Ragana „Sodra“
    Ragana „Sodra“

    2007-ieji. "Sodra" už 50 tūkst. litų (beveik 11,5 tūkst. eurų) išleidžia knygelę "Sodros skėtis", joje pasakojama apie "gerąją tetulę Sodrą". Popierinis tiražas – 3 tūkst. egzempliorių, o kiek žmonių ...

    4
  • Plunksnos vilko braižas
    Plunksnos vilko braižas

    Šios savaitės pradžioje pasiekė žinia, jog mirė žurnalistas ir rašytojas Thomasas Kennerly Wolfe‘as Jaunesnysis (1930–2018), plačiau žinomas tiesiog Tomo Wolfe‘o vardu. Kadangi jo asmenybė nėra labai žinoma mūsų kra...

    4
  • Nuo vilko bėgo ant meškos pataikė...
    Nuo vilko bėgo ant meškos pataikė...

    Arba atviras laiškas buvusiems kolegoms, Liberalų sąjūdžio lyderiams, kurie naiviai bando pasiteisinti prieš visą Lietuvą, kodėl tapo "MG Baltic" koncerno politiniu projektu. Esą taip bandė pasipriešinti tuometiniam part...

    4
  • Nekaltinkime rinkėjų dėl populizmo iškilimo
    Nekaltinkime rinkėjų dėl populizmo iškilimo

    Vidurio Europa žengia atgalios, o populizmas ir nacionalizmas stiprėja. Tokią išvadą daro daugelis nuomonės formuotojų Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie mato, kaip Vengrijai vadovauja Victoras Orbanas, 2014-ųjų liepą nedviprasm...

    3
  • Apie laimę ir kaimyno tvartą
    Apie laimę ir kaimyno tvartą

    Kai tokia šilta ir žydinti gegužė, taip ir norisi pakalbėti apie laimę. Ne apie asmenišką, žmogišką, materialiai apčiuopiamą laimę. Tokios laimės formulę bandė išvesti daugybė filosofų, pradedant senovės graikų i&s...

    3
  • Vestuvės be uošvio
    Vestuvės be uošvio

    Lygiai prieš 45-erius metus JAV Senate pradėta svarstyti Votergeito byla. Ta pati, kuri dar po gerų metų lėmė prezidento Richardo Nixono rezignaciją. ...

    1
Daugiau straipsnių