Liaudiškosios Žolinės tradicijos

Rugpjūčio 15-ąją minima svarbi bažnytinė katalikų šventė, kurios liaudiškosios tradicijos įprasmina ir tam tikrą valstietiškos gyvensenos etapą – vasaros darbymečio pabaigtuves. Tai Žolinė, Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.

Žolinė kaip tradicinė šventė 2000 m. buvo perkelta į valstybinės rangą. Šį metą kaimo darbuose ir gamtoje taikliai nusako tautosakos patarlės ir priežodžiai: „Ant Žolinės javų pilnos šalinės“, „Ant Žolinės vaisius Dievas prinokina ir vaikučiams išdalina“. Tačiau „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, „Žolinė yra pirma diena rudens“, „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja“...

Norint pajausti lietuviškąją šventės dvasią, reikia jos metu pabuvoti kuriame nedideliame bažnytkaimyje. Pamatyti, kaip iš visų pusių keliais ir takeliais į bažnytėlę renkasi baltomis skarutėmis apsigobusios moterėlės, nešinos margaspalvėmis puokštelėmis. O ta puokštelė yra ypatinga: joje surinkta visų auginamų javų po keletą varpų, pramaišiui su gražiausiomis pievų ir darželių gėlėmis. Ir dar kokių vaistažolių įdėta. Tai tikrai labai lietuviškas šventės paprotys – pašventinti bažnyčioje derlių kartu su žolynais. Tada puokštelė sudžiovinus ją laikoma gerojoje namų kerčioje, vadinamoje krikštasuole, ant kampinės lentynėlės arba kur už šventųjų paveikslų.

Panaudojami šventinti žolynai ypatingais atvejais: statant naują namą, jų truputis įdedama į pirmojo vainiko sunėrimą ties gerąja kerčia. Įdedama ir į naujo avilio kamputį. Jais būdavo pasmilkoma troboje priartėjus grėsmingam audros debesiui, taip pat sunkiai susirgus namiškiui ar gyvuliui. Žemaitijoje ir dar kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse šių žolynų įdėdavo ir į mirusiojo karsto pagalvėlę. O javų varpos būdavo iškuliamos, grūdai suberiami aruodosna ir mieguosna, taip pašventinamas būsimųjų metų derlius.

Pietų Lietuvoje per Žolinę būdavo įprasta į bažnyčią nešti pašventinimui ir išaugintas daržoves – morkas, ropes, kopūstus. O iškiliąją šventę vadindavo labai paprastai – Kopūstine. Dar įdomu paminėti, kad Vilkaviškio krašte taip pat Baltarusijos lietuviškose salose šventę vadino Kanapinėle – gal kad iš vasaros pabaigos darbų tik šios pluoštinės kultūros plotai būdavo palikę laukuose nenurauti.

Žemaičiai į Žolinės puokštelę paslėpdavo dygiąją usnį. Sakydavo, tam, kad primintų Kristaus kančią. Pašventintą usnį įterpdavo į dirvą, tačiau šaknimis į viršų, mat būdavo tikima, kad tuomet šios nelabos dyglės pranyks iš dirbamų laukų. Etninių papročių tyrinėtojai šiame paprotyje įžvelgia senosios baltų mitologijos atšvaitus. Kaip ir daugelyje kitų Švč. Mergelės Marijos adoracijos papročių.

Juk mūsų tradiciniame kalendoriuje – devynios šventinės dienos, skirtos Švč. Mergelei Marijai, ir daug jos stebuklingo apsireiškimo vietų. O derliaus šventinimo paprotys byloja apie šio pirmojo vasaros žingsnelio rudeniop metu buvusį andainykštės žemės dievybės, Lietuvoje kitados žinomą Žemynos vardu, pagerbimą. Tai būta padėkos gamtos galioms už dosnią vasarą. Šiandien, kai didesnė Lietuvos gyventojų dalis tapo miestiečiais, šiuos senoviškuosius papročius prisimename iš pagarbos tautos praeičiai, senolių atminimui.

Kaip krikščionių šventė Žolinė žinoma nuo V amžiaus. Ją suformavo legenda apie Švč. Mergelės Marijos kapą. Apaštalams jį atidarius, ten buvo rastos tik kvapnios gėlės. Tada ir įtikėta, kad Dievo gimdytoja paimta į dangų. Kaimo dievdirbiai, nusižiūrėję į bažnytinio meno kūrinius, Švč. Mergelę Mariją dažniausiai vaizduodavo kylančią į dangų: po jos kojomis – mėnulis, o galvą supa devynių žvaigždžių vainikas. Iš jos delnų skleidžiasi malonės bei gerumo spinduliai. Ypatingai gražiai tos skulptūrėlės atrodo koplytėlėse, įkeltose į medį galiūną. Medžiu malda kyla iš šios nuodėmingos žemės į aukštybes. Šioje tradicijoje – labai būdingi baltiškajai pasaulėjautai dalykai. Juk esame medžio kultūros tauta...

Dar įdomu, kad dievdirbiai mėnulį kartais išdroždavo ir su veidu. Tokias išraiškingas skulptūrėles galima pamatyti, pavyzdžiui, Palūšės šventoriuje ir net Seinų katedroje. Tai vėlgi užuomina į baltiškąją mitologiją, o gal ir savotišką pagoniškosios pasaulėžiūros neigimą. Juolab, kad po Švč. Marijos kojomis – ir nuodėmę, o gal senąjį tikėjimą simbolizuojantis žaltys...

Žolinės atlaidai – puiki proga giminės susitikimui. Dažniausiai šią šventę pamalonina ir geri orai. Tada po Šv. Mišių, kur gražesnėje vietoje – ant kalnelio ar paežerėje – pievutėje patiesiama staltiesė ir išdėliojami naujojo derliaus skanėstai. Yra giminaičiams ir apie ką pasikalbėti: aptarti, kaip sekėsi vasaros darbai, kaip užderėjo rugiai ir vasarojus. O gal ką ištiko kokios nelaimės ir reikalinga parama? Todėl priežodis skamba net įsakmiai: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas.“ Nebendrausi su giminėmis, liksi vienas bėdoje, skurde. Taigi, šventei buvo labai būdinga bendruomeniškumo dvasia. Reiktų išlaikyti šią tradiciją ir šiandien, nes tik per bendruomeniškumą visuomenė tampa pilietiška.

Žolinė – tradicinė kalendorinė metų šventė. Ir štai toks sutapimas: rugpjūčio 15 d. yra gimę du žymūs lietuviškųjų kalendorių rašytojai: 1810 m. – pirmųjų, leidžiamų nuo 1847-ųjų sudarytojas Laurynas Ivinskis; 1852 m. – Kristupas Jurkšaitis, rašęs Mažojoje Lietuvoje leidžiamoms „kalendroms“. Abu dar ir tautosakininkai, kalbininkai, vertėjai; apskritai lietuviškosios spaudos šviesuliai. Rodę tautai kelią per gimtąją kalbą ir etnokultūrą į valstybės nepriklausomybę.


Šiame straipsnyje: Libertas KlimkaŽolinėžolynai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Poezijos atmintis
    Poezijos atmintis

    Išeivijos lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas viename iš interviu yra sakęs, kad kultūra ir menas, kaip tradicija, yra lyg medis, kurio nereikia kirsti, nors ir esi avangardistas. Tik brandaus amžiaus kūrėjams įmanoma suprasti, kad,...

  • Likimo ironija be pirties
    Likimo ironija be pirties

    2019-aisiais mūsų Viešpaties metais nuo vėjaraupių nusigalavus Rusijos valdovui, Žmogui su botokso kauke, dar žinomam VVP inicialais, kadaise visam pasauliui grasinusi Azijos meška paniro į anarchiją. Pavergtos Sibiro platybių tautos suk...

    12
  • Viskas pagal ES reikalavimus
    Viskas pagal ES reikalavimus

    Lietuva skuba vykdyti europinius reikalavimus. Paknopstomis ir valdžia, ir įmonės įmonėlės stengiasi taikyti naująsias ES duomenų apsaugos taisykles. Na, valdžia nespės iki gegužės 25-osios pakeisti įstatymų, nes ši diena išau&scaro...

  • Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią
    Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią

    Birželio 3-iąją minėsime trisdešimtąsias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metines. Prieš 30 metų 35 meno ir mokslo sričių atstovai, susibūrę į iniciatyvinę grupę, pradėjo vesti Lietuvą išlaisvinimo iš sovietų okupa...

  • Būti suaugusiam
    Būti suaugusiam

    Kiek kartų esame girdėję ar patys tarę frazę „pakalbėkime kaip suaugę“, „elkimės kaip suaugę“. ...

  •  Dvi krizės ir vienos vestuvės
    Dvi krizės ir vienos vestuvės

    Paskutinėmis keliomis dienomis vienos aiškiai dominuojančios temos pasaulio, o ypač Vakarų, spaudoje nebuvo, tad šioje apžvalgoje trumpai paliesime tik tris galbūt svarbiausias temas. Tai prezidento rinkimai Venesueloje, Ukrainos vieta Voki...

  • Aukso amžiaus ilgesys
    Aukso amžiaus ilgesys

    Rudabarzdžio britų princo – nūnai Sasekso kunigaikščio vestuvės kainavo nei daug, nei mažai – 36 mln. eurų. Labiausiai stebina, kad nuotakos suknelę už kone ketvirtį milijono naujai iškepta kunigaikštienė įsigijo u...

  • Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!
    Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!

    Pamirškime tuo laikus, kai valstybė aktyviai vykdė privatizavimą. Kai už privatizavimą gaunamos lėšos reikšmingai papildydavo valstybės biudžetus ir fondus. Kai valstybė už gautas lėšas galėdavo finansuoti geresnius arba...

    2
  • Vakarų fronte nieko gera
    Vakarų fronte nieko gera

    Rimtą grėsmę Vakarų vertybes puoselėjančioms Europos partijoms prorusiški judėjimai kėlė kiekvienuose pastarųjų metų nacionaliniuose rinkimuose. Laimei, nors ir surinko pakankamai balsų, kad toliau drumstų vandenį, atvirai Maskvos remiama...

    1
  • Tikėjusiesiems – pagarba!
    Tikėjusiesiems – pagarba!

    Istorija lyg užsispyrusi ir įnoringa senutė vis suka savo ratus. Kartais pakeliui sustodama pamąstyti, kur dabar eina, bet niekada nepasikliaudama atsitiktinumais. Kai sekmadienį Belgrade žalgiriečiai tramdė lemiamam šturmui pakilusią Maskvos C...

Daugiau straipsnių