Laisvė ir Lietuva

Prieš beveik aštuonis metus, artėjant Kovo 11-osios dešimtmečiui portalas „15min“ paklausė savo skaitytojų: „Kas yra laisvė?“. Kaip ir buvo galima tikėtis, žmonių atsakymai nedaug tepaaiškino apie laisvę.

Vieni mėgino šmaikštauti, kitiems tai buvo dar viena proga išreikšti savo nuoskaudas. Dalis žmonių akivaizdžiai labai stengėsi nuoširdžiai atsakyti į klausimą. Šiems pavyko suformuluoti tik labai paprastus teiginius, vienodai galinčius būti ir išminties perlais, ir banalybėmis. Pavyzdžiui: „Laisvė yra tada, kai gali pasirinkti“.

Ši ir panašios iniciatyvos daug daugiau pasako ne apie laisvę, o apie Lietuvos žmones. Kalbėti apie laisvę mums tiesiog nesiseka. Nei žiniasklaidoje, nei akademinėje bendruomenėje, nei politikoje nesivysto diskusija apie laisvę.

Iš dalies kaip tik dėlto Lietuvoje niekaip nepavyksta įkurti rimtesnės liberalų partijos. Niekam nerūpi puoselėti laisvę kaip atskirą politinę vertybę, pagrindžiančią valstybės egzistavimą. Prie stalo galiausiai lieka negausus būrelis intelektualų, kurie kalba lietuvio ausiai svetimomis sudėtingomis konstrukcijomis. Todėl ir lieka nesuprasti.

Tačiau tai nereiškia, kad žmogaus laisvė Lietuvoje nevertinama. Greičiau priešingai – ji mums tokia akivaizdi, kad tampa nepastebima. Manau, kad apibrėžti laisvę mums sunku dėl tos pačios priežasties, dėl kurios sunku atsakyti į paprastą vaikišką klausimą: „Kodėl iš ryto reikia keltis?“.

Ką tokiu atveju bepasakysi? Tai ir sukamės iš padėties nelabai įtikinančiomis banalybėmis, kol galiausiai neištvėrę rėžiame: „Toks gyvenimas“. Toks jis iš tikrųjų ir yra, tas gyvenimas: visi lietuviai iš ryto keliasi ir yra laisvi.

Mūsų gyvenime būti laisvam nereiškia ko nors daugiau nei, pavyzdžiui, kvėpuoti. Kai kurie žmonės ir kvėpavimą yra linkę sureikšminti, panašiai kaip liberalai - laisvę. Kvėpavimo entuziastai daug diskutuoja apie tai, kaip teisingai kvėpuoti, sako, kad kvėpavimas yra gyvenimo pagrindas ir panašiai. Dauguma mūsų tokiems dalykams laiko negaištame. Kvėpuojame sau ir tiek.

Todėl apie laisvės vertę mes susimąstome tik tada, kai pasijuntame smaugiami. Tuomet staiga suvokiame, kad mums trūksta oro. Apie laisvę Lietuvoje daug kalbame tada, kai jos siekiame. Daug kalbėta Sąjūdžio laikais, daug kalbėjo disidentai, o prieš juos – partizanai. Dar daugiau žmonių nekalbėjo, tik tyliai pritarė puikiai suvokdami, kad dūsta, kad gyvenimas nėra normalus.

Vos tik dusulys praeina, kaip po 1990-ųjų Kovo 11-osios, mes grįžtame į normalią būseną ir imamės svarbiausios laisvo žmogaus veiklos – tvarkyti savo gyvenimą. Kuriame verslus, šeimas, statomės keisčiausius namus keisčiausiose vietose. Elgiamės nelogiškai ir kitiems nesuprantamai. Klajojame po pasaulį ieškodami geresnio gyvenimo.

Emigracija – atskira tema, ją taip pat geriau suprastume, jei labiau įsigilintume į save. Bet kol kas likime prie lietuviškos laisvės sampratos. Iš aptartų faktų galime išvesti tik vieną prasmingą lietuvišką laisvės apibrėžimą: laisvė yra gyvenimas nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

Tokią laisvės sampratą tikriausiai diktuoja mūsų istorinė patirtis. Per daug laiko praleidome kovodami už laisvę. Mažiausiai nuo XVI a. grumiamės su Maskvos tradicija, kurią karalius Žygimantas Augustas labai tiksliai apibūdino kaip „visų tautų laisvės priešą“. Trumpai tariant, gyvename neramiame laisvojo pasaulio pasienyje.

Todėl gerai žinome taisyklę: kvėpuok, kol gali. Ar teisingai kvėpuoji – nelabai svarbu. Bet kada gali iš naujo užgriūti dusinanti aplinka, kurioje išgyvena tik gerai prisitaikę nekvėpuojantys žmonės.

Juk būtent tai mus sukrečia susidūrus ne tik su rusais, bet ir su kitomis Rytų tautomis. Geri jie žmonės, tik labai vaikiški. Daug kalba, bet nesugeba savimi normaliai pasirūpinti, savo gyvenimo susitvarkyti ir jiems to, atrodo, net nereikia. Šalia jų iš tikrųjų pasijuntame kitokie – lietuviai. Nes esame laisvi, nes kvėpuojame.

Lietuviškumo temą dar tik pradedame vystyti, bet viena išvada jau peršasi. Turėtume saugotis tų, kas daug kalba apie tautos dvasią ir kultūrą. Lietuviškumas visų pirma yra ne kultūrinė, o politinė savybė.

Būti lietuviais, normaliai lietuviškai kvėpuoti galime tik tol, kol egzistuoja konkreti, praktiškai veikianti Lietuvos valstybė. Kol kažkur pasaulyje yra lietuviška tvarka.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    15
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    2
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių