Laisvė ir Lietuva

Vieni mėgino šmaikštauti, kitiems tai buvo dar viena proga išreikšti savo nuoskaudas. Dalis žmonių akivaizdžiai labai stengėsi nuoširdžiai atsakyti į klausimą. Šiems pavyko suformuluoti tik labai paprastus teiginius, vienodai galinčius būti ir išminties perlais, ir banalybėmis. Pavyzdžiui: „Laisvė yra tada, kai gali pasirinkti“.

Ši ir panašios iniciatyvos daug daugiau pasako ne apie laisvę, o apie Lietuvos žmones. Kalbėti apie laisvę mums tiesiog nesiseka. Nei žiniasklaidoje, nei akademinėje bendruomenėje, nei politikoje nesivysto diskusija apie laisvę.

Iš dalies kaip tik dėlto Lietuvoje niekaip nepavyksta įkurti rimtesnės liberalų partijos. Niekam nerūpi puoselėti laisvę kaip atskirą politinę vertybę, pagrindžiančią valstybės egzistavimą. Prie stalo galiausiai lieka negausus būrelis intelektualų, kurie kalba lietuvio ausiai svetimomis sudėtingomis konstrukcijomis. Todėl ir lieka nesuprasti.

Tačiau tai nereiškia, kad žmogaus laisvė Lietuvoje nevertinama. Greičiau priešingai – ji mums tokia akivaizdi, kad tampa nepastebima. Manau, kad apibrėžti laisvę mums sunku dėl tos pačios priežasties, dėl kurios sunku atsakyti į paprastą vaikišką klausimą: „Kodėl iš ryto reikia keltis?“.

Ką tokiu atveju bepasakysi? Tai ir sukamės iš padėties nelabai įtikinančiomis banalybėmis, kol galiausiai neištvėrę rėžiame: „Toks gyvenimas“. Toks jis iš tikrųjų ir yra, tas gyvenimas: visi lietuviai iš ryto keliasi ir yra laisvi.

Mūsų gyvenime būti laisvam nereiškia ko nors daugiau nei, pavyzdžiui, kvėpuoti. Kai kurie žmonės ir kvėpavimą yra linkę sureikšminti, panašiai kaip liberalai - laisvę. Kvėpavimo entuziastai daug diskutuoja apie tai, kaip teisingai kvėpuoti, sako, kad kvėpavimas yra gyvenimo pagrindas ir panašiai. Dauguma mūsų tokiems dalykams laiko negaištame. Kvėpuojame sau ir tiek.

Todėl apie laisvės vertę mes susimąstome tik tada, kai pasijuntame smaugiami. Tuomet staiga suvokiame, kad mums trūksta oro. Apie laisvę Lietuvoje daug kalbame tada, kai jos siekiame. Daug kalbėta Sąjūdžio laikais, daug kalbėjo disidentai, o prieš juos – partizanai. Dar daugiau žmonių nekalbėjo, tik tyliai pritarė puikiai suvokdami, kad dūsta, kad gyvenimas nėra normalus.

Vos tik dusulys praeina, kaip po 1990-ųjų Kovo 11-osios, mes grįžtame į normalią būseną ir imamės svarbiausios laisvo žmogaus veiklos – tvarkyti savo gyvenimą. Kuriame verslus, šeimas, statomės keisčiausius namus keisčiausiose vietose. Elgiamės nelogiškai ir kitiems nesuprantamai. Klajojame po pasaulį ieškodami geresnio gyvenimo.

Emigracija – atskira tema, ją taip pat geriau suprastume, jei labiau įsigilintume į save. Bet kol kas likime prie lietuviškos laisvės sampratos. Iš aptartų faktų galime išvesti tik vieną prasmingą lietuvišką laisvės apibrėžimą: laisvė yra gyvenimas nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

Tokią laisvės sampratą tikriausiai diktuoja mūsų istorinė patirtis. Per daug laiko praleidome kovodami už laisvę. Mažiausiai nuo XVI a. grumiamės su Maskvos tradicija, kurią karalius Žygimantas Augustas labai tiksliai apibūdino kaip „visų tautų laisvės priešą“. Trumpai tariant, gyvename neramiame laisvojo pasaulio pasienyje.

Todėl gerai žinome taisyklę: kvėpuok, kol gali. Ar teisingai kvėpuoji – nelabai svarbu. Bet kada gali iš naujo užgriūti dusinanti aplinka, kurioje išgyvena tik gerai prisitaikę nekvėpuojantys žmonės.

Juk būtent tai mus sukrečia susidūrus ne tik su rusais, bet ir su kitomis Rytų tautomis. Geri jie žmonės, tik labai vaikiški. Daug kalba, bet nesugeba savimi normaliai pasirūpinti, savo gyvenimo susitvarkyti ir jiems to, atrodo, net nereikia. Šalia jų iš tikrųjų pasijuntame kitokie – lietuviai. Nes esame laisvi, nes kvėpuojame.

Lietuviškumo temą dar tik pradedame vystyti, bet viena išvada jau peršasi. Turėtume saugotis tų, kas daug kalba apie tautos dvasią ir kultūrą. Lietuviškumas visų pirma yra ne kultūrinė, o politinė savybė.

Būti lietuviais, normaliai lietuviškai kvėpuoti galime tik tol, kol egzistuoja konkreti, praktiškai veikianti Lietuvos valstybė. Kol kažkur pasaulyje yra lietuviška tvarka.