Laisvė ir Lietuva

Prieš beveik aštuonis metus, artėjant Kovo 11-osios dešimtmečiui portalas „15min“ paklausė savo skaitytojų: „Kas yra laisvė?“. Kaip ir buvo galima tikėtis, žmonių atsakymai nedaug tepaaiškino apie laisvę.

Vieni mėgino šmaikštauti, kitiems tai buvo dar viena proga išreikšti savo nuoskaudas. Dalis žmonių akivaizdžiai labai stengėsi nuoširdžiai atsakyti į klausimą. Šiems pavyko suformuluoti tik labai paprastus teiginius, vienodai galinčius būti ir išminties perlais, ir banalybėmis. Pavyzdžiui: „Laisvė yra tada, kai gali pasirinkti“.

Ši ir panašios iniciatyvos daug daugiau pasako ne apie laisvę, o apie Lietuvos žmones. Kalbėti apie laisvę mums tiesiog nesiseka. Nei žiniasklaidoje, nei akademinėje bendruomenėje, nei politikoje nesivysto diskusija apie laisvę.

Iš dalies kaip tik dėlto Lietuvoje niekaip nepavyksta įkurti rimtesnės liberalų partijos. Niekam nerūpi puoselėti laisvę kaip atskirą politinę vertybę, pagrindžiančią valstybės egzistavimą. Prie stalo galiausiai lieka negausus būrelis intelektualų, kurie kalba lietuvio ausiai svetimomis sudėtingomis konstrukcijomis. Todėl ir lieka nesuprasti.

Tačiau tai nereiškia, kad žmogaus laisvė Lietuvoje nevertinama. Greičiau priešingai – ji mums tokia akivaizdi, kad tampa nepastebima. Manau, kad apibrėžti laisvę mums sunku dėl tos pačios priežasties, dėl kurios sunku atsakyti į paprastą vaikišką klausimą: „Kodėl iš ryto reikia keltis?“.

Ką tokiu atveju bepasakysi? Tai ir sukamės iš padėties nelabai įtikinančiomis banalybėmis, kol galiausiai neištvėrę rėžiame: „Toks gyvenimas“. Toks jis iš tikrųjų ir yra, tas gyvenimas: visi lietuviai iš ryto keliasi ir yra laisvi.

Mūsų gyvenime būti laisvam nereiškia ko nors daugiau nei, pavyzdžiui, kvėpuoti. Kai kurie žmonės ir kvėpavimą yra linkę sureikšminti, panašiai kaip liberalai - laisvę. Kvėpavimo entuziastai daug diskutuoja apie tai, kaip teisingai kvėpuoti, sako, kad kvėpavimas yra gyvenimo pagrindas ir panašiai. Dauguma mūsų tokiems dalykams laiko negaištame. Kvėpuojame sau ir tiek.

Todėl apie laisvės vertę mes susimąstome tik tada, kai pasijuntame smaugiami. Tuomet staiga suvokiame, kad mums trūksta oro. Apie laisvę Lietuvoje daug kalbame tada, kai jos siekiame. Daug kalbėta Sąjūdžio laikais, daug kalbėjo disidentai, o prieš juos – partizanai. Dar daugiau žmonių nekalbėjo, tik tyliai pritarė puikiai suvokdami, kad dūsta, kad gyvenimas nėra normalus.

Vos tik dusulys praeina, kaip po 1990-ųjų Kovo 11-osios, mes grįžtame į normalią būseną ir imamės svarbiausios laisvo žmogaus veiklos – tvarkyti savo gyvenimą. Kuriame verslus, šeimas, statomės keisčiausius namus keisčiausiose vietose. Elgiamės nelogiškai ir kitiems nesuprantamai. Klajojame po pasaulį ieškodami geresnio gyvenimo.

Emigracija – atskira tema, ją taip pat geriau suprastume, jei labiau įsigilintume į save. Bet kol kas likime prie lietuviškos laisvės sampratos. Iš aptartų faktų galime išvesti tik vieną prasmingą lietuvišką laisvės apibrėžimą: laisvė yra gyvenimas nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

Tokią laisvės sampratą tikriausiai diktuoja mūsų istorinė patirtis. Per daug laiko praleidome kovodami už laisvę. Mažiausiai nuo XVI a. grumiamės su Maskvos tradicija, kurią karalius Žygimantas Augustas labai tiksliai apibūdino kaip „visų tautų laisvės priešą“. Trumpai tariant, gyvename neramiame laisvojo pasaulio pasienyje.

Todėl gerai žinome taisyklę: kvėpuok, kol gali. Ar teisingai kvėpuoji – nelabai svarbu. Bet kada gali iš naujo užgriūti dusinanti aplinka, kurioje išgyvena tik gerai prisitaikę nekvėpuojantys žmonės.

Juk būtent tai mus sukrečia susidūrus ne tik su rusais, bet ir su kitomis Rytų tautomis. Geri jie žmonės, tik labai vaikiški. Daug kalba, bet nesugeba savimi normaliai pasirūpinti, savo gyvenimo susitvarkyti ir jiems to, atrodo, net nereikia. Šalia jų iš tikrųjų pasijuntame kitokie – lietuviai. Nes esame laisvi, nes kvėpuojame.

Lietuviškumo temą dar tik pradedame vystyti, bet viena išvada jau peršasi. Turėtume saugotis tų, kas daug kalba apie tautos dvasią ir kultūrą. Lietuviškumas visų pirma yra ne kultūrinė, o politinė savybė.

Būti lietuviais, normaliai lietuviškai kvėpuoti galime tik tol, kol egzistuoja konkreti, praktiškai veikianti Lietuvos valstybė. Kol kažkur pasaulyje yra lietuviška tvarka.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Rinkis skurdą lietuvišką
    Rinkis skurdą lietuvišką

    Praėjo Tarptautinė kovos su skurdu savaitė. Politikai maudėsi savo dosnumo spinduliuose prieš TV kameras, rodos, rungtyniavo, kuris skaudesnį smūgį suduos skurdui makaronais. Ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo kruopų indėlį nepriteklių k...

    5
  • Kai lozungai eurus paverčia į nulį
    Kai lozungai eurus paverčia į nulį

    Lozungais mąstantys mūsų politikieriai dar kartą įrodė, kad neturi, ką veikti. Štai vieniems užplaukė, jog nereikia į šalį įleisti kažkokio proputiniško dainuotojo, ir net mano, kad tai yra labai svarbi kova su tėvišk...

    7
  • Viskas arba nieko
    Viskas arba nieko

    Kuo ilgiau mindau žemelę, tuo stipriau pradedu tikėti: tam tikri žodžiai, ypač žmogiškųjų santykių srityje, turėtų būti tabu. Jų vartojimas galėtų būti griežtai sankcionuotas, o už pražangas reikėtų keletui valandų nueiti į savo ...

    10
  • Teisė būti laimingam
    Teisė būti laimingam

    Septyniolikmetis, mokykloje mokęsis geriausiais pažymiais, planavęs medicinos studijas, vieną dieną nusprendė verčiau tapti rašytoju. Pykčių ir ašarų kalbantis su artimaisiais tada netrūko, o štai šiandien, jau dvide&scar...

    10
  • Apie anoniminius lojikus
    Apie anoniminius lojikus

    Vilniuje atidarytas unikalus muziejus "Mo". Unikalus tiek ekspozicija, tiek pastatu, o labiausiai tuo, kad tai dviejų žmonių dovana visuomenei. Ir, kaip neretai būna, visiems išsyk parūpo, kokia jiems iš to nauda, kas čia už viso...

    63
  • Sukurta pagal tikrus įvykius?
    Sukurta pagal tikrus įvykius?

    Vaidybinis Mariaus Markevičiaus filmas "Tarp pilkų debesų" – to paties pavadinimo rašytojos Rūtos Šepetys romano ekranizacija – pasakoja apie sovietinės okupacijos metu Lietuvoje vykdytus gyventojų trėmimus į Sibir...

    2
  • Režisieriui reikia D. Trumpo
    Režisieriui reikia D. Trumpo

    Ech, ta politika. Galima nuo jos bėgti ir slėptis, galima užsikimšti ausis, kai kas nors ima kalbėti, tarkime, apie Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją, bet ji vis tiek suras kelią į tavo gyvenimą. Vienu ar kitu būdu ji įsėlins į tavo kasdien...

    4
  • Teisus, kol gyvas
    Teisus, kol gyvas

    Fantastai manė, kad grėsmę žmonijai kels didelės mašinos. Niekas nė neįtarė, kad žmogų įkaitu paims mažytis daikčiukas – mobilusis telefonas. Medikai jau seniai priėjo prie išvados, kad priklausomybė nuo telefono yra stipresn...

  • Kokio prezidento reikia Lietuvai?
    Kokio prezidento reikia Lietuvai?

    Mano nuomone, šiandien tai aktualiausias klausimas aktyviai mūsų visuomenės daliai. Kokiu keliu pasuks mūsų valstybė, nemažai priklausys nuo mūsų pasirinkto šalies lyderio. Koks jis bus – nuosaikus ir diplomatiškas, kaip buv...

    4
  • Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?
    Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?

    Pensijų kaupimo sistema pastarąjį kartą buvo tobulinama prieš penkerius metus. 2013 metais įgyvendinant pensijų reformą dirbantys gyventojai įgijo dvi galimybes dalyvauti pensijų kaupime: tiesiog sutikti, kad 2 proc. socialinio pensijų draudim...

    1
Daugiau straipsnių