Laisvė ir Lietuva

Prieš beveik aštuonis metus, artėjant Kovo 11-osios dešimtmečiui portalas „15min“ paklausė savo skaitytojų: „Kas yra laisvė?“. Kaip ir buvo galima tikėtis, žmonių atsakymai nedaug tepaaiškino apie laisvę.

Vieni mėgino šmaikštauti, kitiems tai buvo dar viena proga išreikšti savo nuoskaudas. Dalis žmonių akivaizdžiai labai stengėsi nuoširdžiai atsakyti į klausimą. Šiems pavyko suformuluoti tik labai paprastus teiginius, vienodai galinčius būti ir išminties perlais, ir banalybėmis. Pavyzdžiui: „Laisvė yra tada, kai gali pasirinkti“.

Ši ir panašios iniciatyvos daug daugiau pasako ne apie laisvę, o apie Lietuvos žmones. Kalbėti apie laisvę mums tiesiog nesiseka. Nei žiniasklaidoje, nei akademinėje bendruomenėje, nei politikoje nesivysto diskusija apie laisvę.

Iš dalies kaip tik dėlto Lietuvoje niekaip nepavyksta įkurti rimtesnės liberalų partijos. Niekam nerūpi puoselėti laisvę kaip atskirą politinę vertybę, pagrindžiančią valstybės egzistavimą. Prie stalo galiausiai lieka negausus būrelis intelektualų, kurie kalba lietuvio ausiai svetimomis sudėtingomis konstrukcijomis. Todėl ir lieka nesuprasti.

Tačiau tai nereiškia, kad žmogaus laisvė Lietuvoje nevertinama. Greičiau priešingai – ji mums tokia akivaizdi, kad tampa nepastebima. Manau, kad apibrėžti laisvę mums sunku dėl tos pačios priežasties, dėl kurios sunku atsakyti į paprastą vaikišką klausimą: „Kodėl iš ryto reikia keltis?“.

Ką tokiu atveju bepasakysi? Tai ir sukamės iš padėties nelabai įtikinančiomis banalybėmis, kol galiausiai neištvėrę rėžiame: „Toks gyvenimas“. Toks jis iš tikrųjų ir yra, tas gyvenimas: visi lietuviai iš ryto keliasi ir yra laisvi.

Mūsų gyvenime būti laisvam nereiškia ko nors daugiau nei, pavyzdžiui, kvėpuoti. Kai kurie žmonės ir kvėpavimą yra linkę sureikšminti, panašiai kaip liberalai - laisvę. Kvėpavimo entuziastai daug diskutuoja apie tai, kaip teisingai kvėpuoti, sako, kad kvėpavimas yra gyvenimo pagrindas ir panašiai. Dauguma mūsų tokiems dalykams laiko negaištame. Kvėpuojame sau ir tiek.

Todėl apie laisvės vertę mes susimąstome tik tada, kai pasijuntame smaugiami. Tuomet staiga suvokiame, kad mums trūksta oro. Apie laisvę Lietuvoje daug kalbame tada, kai jos siekiame. Daug kalbėta Sąjūdžio laikais, daug kalbėjo disidentai, o prieš juos – partizanai. Dar daugiau žmonių nekalbėjo, tik tyliai pritarė puikiai suvokdami, kad dūsta, kad gyvenimas nėra normalus.

Vos tik dusulys praeina, kaip po 1990-ųjų Kovo 11-osios, mes grįžtame į normalią būseną ir imamės svarbiausios laisvo žmogaus veiklos – tvarkyti savo gyvenimą. Kuriame verslus, šeimas, statomės keisčiausius namus keisčiausiose vietose. Elgiamės nelogiškai ir kitiems nesuprantamai. Klajojame po pasaulį ieškodami geresnio gyvenimo.

Emigracija – atskira tema, ją taip pat geriau suprastume, jei labiau įsigilintume į save. Bet kol kas likime prie lietuviškos laisvės sampratos. Iš aptartų faktų galime išvesti tik vieną prasmingą lietuvišką laisvės apibrėžimą: laisvė yra gyvenimas nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

Tokią laisvės sampratą tikriausiai diktuoja mūsų istorinė patirtis. Per daug laiko praleidome kovodami už laisvę. Mažiausiai nuo XVI a. grumiamės su Maskvos tradicija, kurią karalius Žygimantas Augustas labai tiksliai apibūdino kaip „visų tautų laisvės priešą“. Trumpai tariant, gyvename neramiame laisvojo pasaulio pasienyje.

Todėl gerai žinome taisyklę: kvėpuok, kol gali. Ar teisingai kvėpuoji – nelabai svarbu. Bet kada gali iš naujo užgriūti dusinanti aplinka, kurioje išgyvena tik gerai prisitaikę nekvėpuojantys žmonės.

Juk būtent tai mus sukrečia susidūrus ne tik su rusais, bet ir su kitomis Rytų tautomis. Geri jie žmonės, tik labai vaikiški. Daug kalba, bet nesugeba savimi normaliai pasirūpinti, savo gyvenimo susitvarkyti ir jiems to, atrodo, net nereikia. Šalia jų iš tikrųjų pasijuntame kitokie – lietuviai. Nes esame laisvi, nes kvėpuojame.

Lietuviškumo temą dar tik pradedame vystyti, bet viena išvada jau peršasi. Turėtume saugotis tų, kas daug kalba apie tautos dvasią ir kultūrą. Lietuviškumas visų pirma yra ne kultūrinė, o politinė savybė.

Būti lietuviais, normaliai lietuviškai kvėpuoti galime tik tol, kol egzistuoja konkreti, praktiškai veikianti Lietuvos valstybė. Kol kažkur pasaulyje yra lietuviška tvarka.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Trumpa Kalėdų eglutės istorija
    Trumpa Kalėdų eglutės istorija

    Tradiciniame mūsų kalendoriuje gruodžio 13-oji diena įvardyta kaip Šviesos, mat vakarai jau nebeilgės – saulė leisis vis tuo pat metu. Diena dar kiek trumpės iki saulėgrįžos, bet todėl, kad ryte saulutė „pramiegos“, patek...

  • Baudžiavos palikimas
    Baudžiavos palikimas

    Praėjusią savaitę Suomija minėjo 100-ąsias nepriklausomybės metines. Šios šalies istorija daug kuo primena Lietuvos, nors yra ir reikšmingų skirtumų. ...

    3
  • Gyvatės ir Žemininkai
    Gyvatės ir Žemininkai

    Lukiškių aikštė Vilniuje 1999 m. yra paskelbta reprezentacine valstybės aikšte. Statusas visada įpareigoja. Tačiau kiekviena vieta, kaip ir kiekvienas žmogus, turi savo biografiją. Ji gali būti nubraukiama ir slepiama arba ji gali ...

    3
  • Lunaparke – pamišėlių karuselė
    Lunaparke – pamišėlių karuselė

    Kad politikai žiūri į valstybės biudžetą kaip plėšikai į banką, jau tapo labiau nei akivaizdu. Pupyčių darbinimas Seime, siekis sumažinti mokesčius dvarponiams, dailios sumos niekam nereikalingiems projektams, tūkstančiai beprasmiš...

    8
  • Dėmesio centre – Jeruzalė
    Dėmesio centre – Jeruzalė

    Kaip pranešė „BBC“, palestiniečių savivaldos prezidentas Mahmoudas Abbasas pavadino Amerikos prezidento nutarimą „apgailėtinu“, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu – „drąsiu ir teisingu“, o...

    3
  • Aš feministė – myliu vyrus, skutuosi pažastis
    Aš feministė – myliu vyrus, skutuosi pažastis

    Pastaruoju metu žodis "feministė" apipintas tokiu kiekiu legendų, stereotipų ir išankstinių nuomonių, kad su juo galėtų konkuruoti nebent tokios sąvokos kaip "musulmonas" ar "tolerancija". Nemažai daliai žmonių,...

    18
  • Reikia Vyčio
    Reikia Vyčio

    Jeigu visuomenei reikia Vyčio, duoti jį yra kur kas svarbiau, nei paisyti kanonų – šiuolaikinio meno ar kartais absurdiškų paveldosaugininkų reikalavimų. Pats Kultūros paveldo departamento (KPD) įsikišimas, primenant, kad lyg...

    7
  • Karas ir taika
    Karas ir taika

    Donaldas Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine. Prieštaringų sprendimų jo valdymo laikotarpiu dar bus ne vienas. Pavyzdžiui, galima įtampa dėl Irano. ...

    6
  • Gavo, ko norėjo
    Gavo, ko norėjo

    Apsiaustis baigėsi. Išorės priešų į kampą įspeista motušė Rusija nepasidavė: liko ištikima savo įsitikinimams ir stojiškai priėmė nuosprendį. O svarbiausia – iki paskutinio atodūsio neišdavė savo ta...

    1
  • Naujieji kultūros „reformatoriai“
    Naujieji kultūros „reformatoriai“

    Mindaugas Karbauskis vadovauja Maskvos Vladimiro Majakovskio teatrui ir repetuoja jo scenoje. Nuvykę į Naisius, sužinosite, kad čia veikia teartas. Ekskursijų vadovė rimtu veidu praneš, kad teatrui vadovauja jo mecenatas Ramūnas Karbauskis. Broli...

    5
Daugiau straipsnių