Laimė ir vasara

Su kuo jūs asocijuojate žodį „vasara“? Aš – su ankstyvos vaikystės vasaromis pas močiutę. Tada atstumas nuo Kauno iki Skirsnemunės buvo nepakeliamai ilgas, bet ten, Skirsnemunėje, prie bažnyčios be pertrūkių derėjo gervuogės; močiutė mus, keturis skirtingo amžiaus anūkus, mylėjo be jokių išlygų; ten po maudynių Nemune su sese žiūrėdavome į debesis, o kai būdavo labai karšta,  eidavome į bažnyčią atsivėsinti ir pažiūrėti, kaip meistras aukso spalva ryškina šventųjų apsiaustus ir aksesuarus. Ten dienas ženklindavo tik pieno kanunė, vakarais parsinešta iš kaimynės. Vasara ten atrodė begalinė.

Dabar gi laikmetis kitas ir atostogos kitokios, tačiau malonumas  neskubėti turi kažką esminiai bendro su ir vasara, ir su atostogomis. Vienas faktorius – saulė – mus jau veikia pozityviai.  Daugiau saulės – daugiau neuronešiklio seratonino, suteikiančio mums laimės pojūtį.

O ką veiksime, kai ilsėsimės, kai, regis, nieko neveiksime? Mūsų smegenys dirba be pertraukų, tad štai neįpareigojantis pasiūlymas – skirti laiko sau ir pasimatuoti, kiek brandūs, autentiški mūsų santykiai su savimi ir aplinkiniais.

Itin paprastam saviauditui siūlomas štai toks planelis. Pirmiausia įveritinkime, kiek savarankiški esame. Šiuo atveju nesvarbu, kaip seniai išsikraustėme iš tėvų namų, kiek laiko patys apmokame visas savo sąskaitas. Svarbu, kiek savarankiškai mes sugebame mąstyti, kiek išlavintas mūsų vidinis balsas. Kelias į savarankiškumą – tai vidinio balso ugdymas, tai sąmoningas savų minčių atskyrimas nuo nerimo, ką apie mus galvoja kiti.

Mums reikia aiškumo: kas mes esame, ką mes galvojame, ko ir kodėl mes norime. Trys klausimai – tiek galime sau užduoti per atostgas.

Pirmasis klausimas. Kokia mano nuomonė? Įsivardinkime savo esmines nuostatas ir vertybes. Daugybė žmonių to padaryti negali, nes įprato kartoti girdėtas tėvų, vaikų, kolegų frazes. Jos, deja, nei labai gilios, nei asmeniškai išgyventos, nei išdiskutuotos. Tiesiog nugirstos ir daugmaž tinkamos. O mums reikia aiškumo.

Antrasis klausimas. Ko aš noriu? Paprasta – tereikia apsibrėžti savus norus ir juos deramu būdu iškomunikuoti mums rūpimiems žmonėms. Jei kritiškai įvertinsime realybę, pastebėsime, kiek dažnai mes valdome savas emocijas, kylančias reaguojant į kitų norus.

Rezultatas – išsiugdytas kaltės jausmas, jei neatliksime ko iš mūsų tikisi kiti. Visgi  būtų idealu aiškiai suderinti lūkesčius su mūsų norais. Mums reikia aiškumo. Miglotas partnerio priekaištas „noriu, kad tu manimi labiau rūpintumeisi” po diskusijų galėtų pavirsti į, pavyzdžiui, „norėčiau, kad tu paskambintum man kartą per dieną”.

Trečiasis klausimas. Kas mane motyvuoja? Reikėtų išmokti skirti dvi varomąsias jėgas: aukštesniąją motyvaciją (geruosius motyvus) ir žemesniąją motyvaciją (tikrąsias priežastis).   Aukštesnioji  motyvacija kyla iš mūsų aukštesniojo „aš” – asmens, kuriuo įsivaizduojame esą ar norėtume būti. Žemesnioji motyvacija kyla iš mūsų žemojo „aš”, kurį stimuliuoja kaltė, netikrumas, pavydas. Pavyzdžiui, kritikuojame kolegą. Gerasis motyvas – padėti jam tobulėti. Tikrasis – sumenkinti jį, tuo pačiu sureikšminti save.

Svarbu atskirti, kas mus skatina veikti. Žemesnių motyvų „atjungti” neįmanoma, tačiau galima išmokti juos valdyti, o ne leisti jiems valdyti mus.

Mums reikia aiškumo – pamatyti tikrąjį save. Atkreipę dėmesį į kasdienius mažus sprendimus, galime save transformuoti net ir per atostogs. Mūsų smegenys padirbės.  Bus proga patirti dar daugiau laimės. Juk laimė, kaip žavingai kartoja charizmatiškoji mokslininkė Urtė Neniškytė – pakankamas endorfinų kiekis.