Lagaminai, pilni praeities

Žmogiškoji logika neretai linkusi į išankstinius nusistatymus, ypač kai kalba pasisuka apie bendravimą su kitais. Ypač kai tas bendravimas – romantinis. Ypač jei tie nusistatymai gimė iš nemalonios patirties. Kažkada nudegė žmogus nuo karštų jausmų, o paskui visą likusį amželį kankina save ir aplinkinius iš baimės, kad tai pasikartos. Taip iki maksimumo padidindamas riziką, kad būtent tai tikrai ir nutiks.

Štai kad ir toji patologinio pavydo tema. Būna, kartą perėję visus patirtos išdavystės pragaro ratus, žmonės tampa tiesiog paranojiški. Naujam mylimajam užtrukus benešant šiukšles, jau įsivaizduoja kaip jis ar ji kažkur užsiima seksu. Antrajai pusei į vonią su savim pasiėmus telefoną jau regi, kaip skambinama meilužiui. Įdėmiau užsižiūrėjus į praeivį tuoj sulauksi kaltinimų "Tai gal ir eik su juo permiegoti!" Teisybės dėlei, kuo ilgiau bendrauji su paranojišku pavyduoliu, tuo realiau, kad vieną dieną tokių minčių iš tikrųjų gali atsirasti.

Arba kentėjusieji, kai juos, bent jau pačių manymu, be jokios priežasties paliko antroji pusė, nusprendžia, kad scenarijus būtinai pasikartos ir taip įsikimba į naują simpatiją, taip neleidžia kvėpuoti dusinančiu dėmesiu ar kontrole, kad žmogui išties kyla refleksas bėgti kuo toliau.

Sunkūs praeities lagaminai tikrai nesiliaus skaudžiai daužyti kojų. Bent jau iki tol, kol suprasime: bausti žmogų už kieno nors kito padarytas šunybes – kvaila ir neteisinga.

O kur dar (dažniausiai) vyrukai, apkandžioti kokios aštriadantės barakudos? Su tolesniame gyvenime atsirandančiomis moterimis jie kartais ima elgtis it tie anekdotiniai suvalkiečiai šykštuoliai. Ir su tokiais bendraujant erzina visai ne tai, kad tenka į pasimatymą imti piniginę. Bent jau aš net nepalaikau tos nuomonės, kad vyras privalo mokėti visur nuo A iki Z. Bet užmuša tas įtarus žvilgsnis – lyg į vagilę. Tarsi gaištum laiką ir energiją, imituotum simpatiją ir viskas tik dėl puoduko kavos.

Bet žanro klasika patyrus nelaimingą meilę yra apskritai nuspręsti atkeršyti priešingai lyčiai – jos nebeprisileisti. Rėkti, kad meilės nėra. Bet kad yra. Ir matyt, pasitaikė labai stipri, jei šitaip skauda. Pabūti su savimi, kol atsiras tikrai patinkantis žmogus – puikus sprendimas, bet, jam atsiradus, nerti į krūmus, mano kuklia nuomone, kvailystė. Aplink draugai tuokiasi, vaikučius gimdo, o tu kartoji it mantrą "meilės nėra" ir sėdi sau vienas kaip pirštas (ar keiti kompaniją kas savaitgalį). Ot atkeršijai! Ot kažką įrodei!

Ir tų, kurie kartą nudegę ima su įtarumu žvelgti į visą priešingą lytį, baisiai daug. Sveika savisauga sveikintina, joje nieko blogo nėra, tačiau peržengti liniją ir į įbristi į manijos vandenis nesunku. Ir ne pyragai tam ar tai, kuris tokiu atveju atsiduria šalia. Nes tuomet moteris ar vyras gali tau nuoširdžiausiai linkėti viso geriausio, o tu tik lauksi surauktais antakiais, kol pakiš kiaulę. O kaip jam ar jai jaustis? Negana to, kad brangus asmuo nepelnytai laiko niekšu, tai dar kasdieniam tavo gyvenimui įtaką vis daro vaiduoklis iš jo praeities.

Būtent tai ir liūdniausia. Kad purvus, kuriuos išgyvenus reikėtų pamiršti ir versti švarų lapą, tempiamės sau iš paskos. Kur ten tempiamės, tiesiog tepliojame jais tą švarų lapą, kol šis tampa juodas. O tada sakom, kad visa knyga brokuota. Užuot atleidę mus įskaudinusiems asmenims arba paprasčiausiai pasiuntę juos velniop, taip suteikiame jiems milžinišką galią. Įduodame į rankas jėgą, vieną kartą pakartinus mums gyvenimą, per atstumą ir be jokių pastangų gadinti jį toliau. Mums ir tiems, kuriems rūpime. O sunkūs praeities lagaminai tikrai nesiliaus skaudžiai daužyti kojų. Bent jau iki tol, kol suprasime: bausti žmogų už kieno nors kito padarytas šunybes – kvaila ir neteisinga. Pastarasis supratimas neateina lengvai, ypač jei dar neseniai naktimis ašarojai į pagalvę. Bet, patikėkite, be sunkaus bagažo lengviau visiems.