Kur dingo dainuojančios revoliucijos drąsa?

Stebint paskutinių kelių savaičių viešąją erdvę, o tiksliau – kylančias emocines bangas, darosi kiek neramu. Gal ir džiugina suaktyvėjusi visuomenė, kuri netyli dėl to, kas jai nepatinka, bet kokiais būdais tai daroma, su kokiu įtūžiu tai daroma – neramina. Kadaise buvom drąsūs – dainuojančia revoliucija sugriovėm SSRS. Šiandien drąsą pakeitėm įtūžiu ir pykčiu, o tai jau silpnumo ženklas.

Tikrai ne vienas pamenu anuos laikus. Ir tuomet buvo daug kalbančių apie tai, kad neturime teisės į Nepriklausomybę, kad partizanai jokie didvyriai, ar kad SSRS (Rusija?) – puikiausia šalis pasaulyje, o pas mus viskas tik blogai. Ne vienas patvirtins, kad iš karto po Nepriklausomybės sekusi ekonominė blokada ir tolesnis ekonominis gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Bet pakako drąsos tai atlaikyti. Šiaurietiškai: tyliai ir kantriai, uoliai dirbant, nekreipiant dėmesio į tuos, kurie skleidžia paniką, meluoja ar tiesiog piktinasi vardan piktinimosi.

Nežinau, galbūt tai socialinių tinklų įtaka. Jeigu anksčiau pyktį ar pagiežą išsakydavom draugų, kaimynų ratelyje, šiandien tai galime padaryti kur kas viešiau ir garsiau. Bet man nesinori tikėti, kad visuomet Lietuvos visuomenėje turėjome tiek pykčio, kurį šiandien galime sujungti į vieną didelį šauksmą. Juk agresija – silpnųjų ginklas.

Zvonkus, Stano, J. Statkevičius ar R. Vanagaitė – tik pavardės, susijusius su tais pykčio ir agresijos protrūkiais. „Ura“ patriotizmas – nėra sveikos pilietinės visuomenės geriausias bruožas. Boikotuoti renginius, vyti iš šalies, atimti apdovanojimus, deginti knygas (!!!) (bet palikti kitų sovietinių veikėjų, pavyzdžiui, K. Kubilinsko knygas) ar bet kaip kitaip „atkeršyti“ ne taip kažką pasakiusiems, suabejojusiems „neginčijamomis“ tiesomis, manau, kad nėra geriausias kelias, kuriuo turime eiti.

Anuomet buvo daugiau drąsos tiesiog neklausyti, ignoruoti, atsirinkti atsakingiau ko klausyti ir ką skaityti. Šiandien, matau, kad nebesirenkama, o puolama. Vietoj to, kad atimtume mikrofoną ir nepageidaujamų kalbėtojų rankų, mes jiems suteikiame jų dar daugiau, tai savaime kelia dar didesnį pasipiktinimą. Galiausiai viskas susiveda į didesnį susiskaldymą ir nežinau, ar galime sakyti, kad ką nors tuo laimėjome.

Parodėme „netinkamiems veikėjams“ jų vietą? Žinos ir kiti dabar, ką galima sakyti, o ko ne? Kuo mes tuomet skiriamės nuo tų, su kuriais taip stengiamės kovoti? Toks kelias – lengvas, bet kai užtrenksime duris tikrai žodžio laisvei, tikram nuomonių pliuralizmui – kelias atgal nebus toks paprastas.

Reikėtų suprasti, kad kitaip, „neteisingai“ mąstančių buvo ir bus visuomet. Atvira agresija mes juos tiesiog nustumiam į paribį, BET jie gi niekur nedingsta. Jie vis dar tie patys Lietuvos piliečiai, irgi mokantys mokesčius, irgi einantys balsuoti ir turintys teisę į žodžio laisvę, kaip ir kiti. Kai pagaliau suvoksime, kad ir partizanus niekinantis pilietis – irgi yra pilietis – galbūt tuomet iš tikro galėtume tikėtis, kad esame teisingesniame kelyje, negu dabar.

Juk taip jau buvo kadaise: kai stovėjom Baltijos kelyje ar gynėme Seimą ir Bokštą, niekam nebuvo svarbu kas toks yra šone stovintis, ką jis galvoja apie Vytautą, partizanus ar Smetoną. Svarbu buvo, kad jis šalia ir galima juo pasitikėti, nes tikslas toks pat – Nepriklausoma ir klestinti valstybė. Valstybė visiems, o ne „teisingai“ mąstantiems. Šiandien to labai trūksta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Deivydas

Deivydas portretas
Vagie kepurė dega, ša Mazuroni neturi ko pasakyti, gana pitavoti tautą.

Fuba

Fuba portretas
Ar jau baigiasi siltos kedes laikas? Prasideda priesrinkiminis piaras?

to strekoza

to strekoza portretas
,,Alma litera" parodė tik kvailumą.
VISI KOMENTARAI 13

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    9
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    1
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių