Kur dingo dainuojančios revoliucijos drąsa?

Stebint paskutinių kelių savaičių viešąją erdvę, o tiksliau – kylančias emocines bangas, darosi kiek neramu. Gal ir džiugina suaktyvėjusi visuomenė, kuri netyli dėl to, kas jai nepatinka, bet kokiais būdais tai daroma, su kokiu įtūžiu tai daroma – neramina. Kadaise buvom drąsūs – dainuojančia revoliucija sugriovėm SSRS. Šiandien drąsą pakeitėm įtūžiu ir pykčiu, o tai jau silpnumo ženklas.

Tikrai ne vienas pamenu anuos laikus. Ir tuomet buvo daug kalbančių apie tai, kad neturime teisės į Nepriklausomybę, kad partizanai jokie didvyriai, ar kad SSRS (Rusija?) – puikiausia šalis pasaulyje, o pas mus viskas tik blogai. Ne vienas patvirtins, kad iš karto po Nepriklausomybės sekusi ekonominė blokada ir tolesnis ekonominis gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Bet pakako drąsos tai atlaikyti. Šiaurietiškai: tyliai ir kantriai, uoliai dirbant, nekreipiant dėmesio į tuos, kurie skleidžia paniką, meluoja ar tiesiog piktinasi vardan piktinimosi.

Nežinau, galbūt tai socialinių tinklų įtaka. Jeigu anksčiau pyktį ar pagiežą išsakydavom draugų, kaimynų ratelyje, šiandien tai galime padaryti kur kas viešiau ir garsiau. Bet man nesinori tikėti, kad visuomet Lietuvos visuomenėje turėjome tiek pykčio, kurį šiandien galime sujungti į vieną didelį šauksmą. Juk agresija – silpnųjų ginklas.

Zvonkus, Stano, J. Statkevičius ar R. Vanagaitė – tik pavardės, susijusius su tais pykčio ir agresijos protrūkiais. „Ura“ patriotizmas – nėra sveikos pilietinės visuomenės geriausias bruožas. Boikotuoti renginius, vyti iš šalies, atimti apdovanojimus, deginti knygas (!!!) (bet palikti kitų sovietinių veikėjų, pavyzdžiui, K. Kubilinsko knygas) ar bet kaip kitaip „atkeršyti“ ne taip kažką pasakiusiems, suabejojusiems „neginčijamomis“ tiesomis, manau, kad nėra geriausias kelias, kuriuo turime eiti.

Anuomet buvo daugiau drąsos tiesiog neklausyti, ignoruoti, atsirinkti atsakingiau ko klausyti ir ką skaityti. Šiandien, matau, kad nebesirenkama, o puolama. Vietoj to, kad atimtume mikrofoną ir nepageidaujamų kalbėtojų rankų, mes jiems suteikiame jų dar daugiau, tai savaime kelia dar didesnį pasipiktinimą. Galiausiai viskas susiveda į didesnį susiskaldymą ir nežinau, ar galime sakyti, kad ką nors tuo laimėjome.

Parodėme „netinkamiems veikėjams“ jų vietą? Žinos ir kiti dabar, ką galima sakyti, o ko ne? Kuo mes tuomet skiriamės nuo tų, su kuriais taip stengiamės kovoti? Toks kelias – lengvas, bet kai užtrenksime duris tikrai žodžio laisvei, tikram nuomonių pliuralizmui – kelias atgal nebus toks paprastas.

Reikėtų suprasti, kad kitaip, „neteisingai“ mąstančių buvo ir bus visuomet. Atvira agresija mes juos tiesiog nustumiam į paribį, BET jie gi niekur nedingsta. Jie vis dar tie patys Lietuvos piliečiai, irgi mokantys mokesčius, irgi einantys balsuoti ir turintys teisę į žodžio laisvę, kaip ir kiti. Kai pagaliau suvoksime, kad ir partizanus niekinantis pilietis – irgi yra pilietis – galbūt tuomet iš tikro galėtume tikėtis, kad esame teisingesniame kelyje, negu dabar.

Juk taip jau buvo kadaise: kai stovėjom Baltijos kelyje ar gynėme Seimą ir Bokštą, niekam nebuvo svarbu kas toks yra šone stovintis, ką jis galvoja apie Vytautą, partizanus ar Smetoną. Svarbu buvo, kad jis šalia ir galima juo pasitikėti, nes tikslas toks pat – Nepriklausoma ir klestinti valstybė. Valstybė visiems, o ne „teisingai“ mąstantiems. Šiandien to labai trūksta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Deivydas

Deivydas portretas
Vagie kepurė dega, ša Mazuroni neturi ko pasakyti, gana pitavoti tautą.

Fuba

Fuba portretas
Ar jau baigiasi siltos kedes laikas? Prasideda priesrinkiminis piaras?

to strekoza

to strekoza portretas
,,Alma litera" parodė tik kvailumą.
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Politinė torpeda
    Politinė torpeda

    Neseniai viena apklausų bendrovė paskelbė, esą Gintauto Palucko vadovaujami socialdemokratai pagal populiarumą aplenkė "valstiečius". ...

    2
  • Kur „išmesti“ pinigus – nuomai ar būsto paskolai?
    Kur „išmesti“ pinigus – nuomai ar būsto paskolai?

    Beveik visi anksčiau ar vėliau turime priimti sprendimą – pirkti nuosavą būstą ar jį nuomotis. Toks sprendimas yra subjektyvus ir priklauso nuo asmeninių preferencijų bei aplinkybių, tačiau visgi yra argumentų, kurie gali padėti apsispręsti...

  • Kova už laisvę dar nesibaigė
    Kova už laisvę dar nesibaigė

    Pasitikome šimtmetį. Šimtmetį, vertą pasididžiavimo, jog naikinta pusę amžiaus tauta ne tik išliko, bet ir atgavo laisvę, pasirinko demokratijos, kad ir kokia ji netobula bebūtų, kelią, leidžiantį mums kurti savo Valstybę. ...

    9
  • Premijos dalybų dispanseris
    Premijos dalybų dispanseris

    Apsisapnavusio priekabiavimo skandale tarp akivaizdžių nesąmonių ir emocinių patologijų iškyla ir vienas rimtas klausimas: kam ir už ką duodamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos, jei tie nominantai ir laureatai vienas po kito kapituliuoj...

    9
  • Apie meilę, tėvynę ir laisvę
    Apie meilę, tėvynę ir laisvę

    Jau nemažai metų pastebiu, kaip kiekvieną vasarį tarsi į vieną sriubą iš visiškai nesuderinamų ingredientų sumetamos dvi progos – Šv.Valentinas ir Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Iš pirmo žvilgsnio romantiniai j...

    10
  • Su švente!
    Su švente!

    Nemėgstu visuotinių švenčių. Minia slegia, ypač žinant, kad po dviejų dienų niekas to nebeprisimins ir vėl aptarinės kylančias kainas bei mažas algas. Bet Vasario 16-toji yra tokia data, kurios neišvengsi. Ypač kai tai atkurtos Valst...

    10
  • „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys
    „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys

    „Facebook“ ir „Twitter“ atneštas anonimiškumas leidžia internete klestėti tulžingiems pareiškimams ir dezinformacijai. ...

    1
  • 1918 m. proveržiai
    1918 m. proveržiai

    Artėjant Vasario 16-ajai ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, galima dirstelėti į užsienio spaudą ir pastebėti, kad ši data svarbi ne vien lietuviams. ...

  • Hamleto mirtis
    Hamleto mirtis

    Mirė Danijos princas Henrikas, iš viešumos vėl pradingo Rusijos prezidentas V.Putinas, žiemos olimpiadą jaukia šaltis ir audra (ar nešalta tik tautiniu sijonu seginčiam Tongo karalystės vėliavnešiui?), o Lietuvoje &nda...

    1
  • Apie istoriją
    Apie istoriją

    Šiandien linkstama į visą tarpukario Lietuvos istoriją žvelgti pozityviai, tačiau 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi valstybingumą šalis pergyveno du skirtingus istorijos laikotarpius: iki 1926 m. gruodžio perversmo ir po jo. Jie nusipelnė o...

    5
Daugiau straipsnių